Leipcigas, 1741-ųjų naktis. Žvakių šviesa meta ilgus šešėlius ant natų popieriaus, o Johanas Sebastianas Bachas, jau įžengęs į savo kūrybinę brandą, dėlioja garsus, kurie taps vienu didžiausių Vakarų kultūros paminklų. Legenda pasakoja, kad „Goldbergo variacijos“ (BWV 988) gimė iš proziškos priežasties – pasiuntinio Saksonijoje atneštos žinios nuo grafo Keyserlingo, pasakojančios apie jo didžiausią godą – nemigą. Jis paprašė Bacho sukurti ką nors „švelnaus ir linksmo“, kad jaunasis klavesino virtuozas Johannas Gottliebas Goldbergas galėtų jį prablaškyti tomis begalinėmis, budriomis valandomis.
Tačiau Bachas nebūtų Bachas, jei būtų parašęs tiesiog migdančią foninę muziką. Jis sukūrė monumentalią 30 variacijų visatą, kurioje matematinis tikslumas susitinka su metafizine gelme. Tai muzika, kurioje užkoduota visa baroko dvasia – nuo prancūziškų uvertiūrų iki itališkų šokių ritmų.
XIX a. šis kūrinys buvo primirštas, laikytas pernelyg sudėtingu pratimų rinkiniu. Viskas pasikeitė 1955-aisiais, kai jaunas kanadietis Glennas Gouldas įsiveržė į studiją. Jo interpretacija – radikali, greita, su garsiuoju niūniavimu fone – prikėlė variacijas naujam gyvenimui. Gouldas įrodė, kad Bachas nėra muziejinis eksponatas; jis yra pulsas, intelektas ir aistra. Vėliau sekė kiti gigantai: nuo intelektualiosios Rosalyn Tureck iki džiazo elementų įnešusio Keitho Jarretto.
Šiuolaikinėje scenoje Bacho tradiciją tęsia tokie meistrai kaip vokiečių pianistas Hansjacob Staemmler. Jo santykis su Bachu pasižymi ne tik nepriekaištinga technika, bet ir giliu, beveik filosofiniu įsiklausymu į garsą. Staemmleris dažnai pabrėžia, kad groti Bachą – tai lyg bandyti suvaldyti gamtos stichiją, kuri kartu yra ir griežtai kontroliuojama tvarka.
Nors Staemmleris garsėja savo kamerinės muzikos projektais ir darbu su Berlyno filharmonijos solistais, jo solo interpretacijos išsiskiria ypatingu skaidrumu. Viename savo interviu jis yra užsiminęs apie Bacho muzikos prigimtį:
„Bacho muzika nėra skirta tik ausims, tai dvasinė mankšta. Grodamas variacijas, aš nejaučiu laiko tėkmės – tai būsena, kurioje kiekviena nata yra logiškas atsakymas į prieš tai buvusį klausimą.“
Anot pianisto, Bacho genialumas slypi tame, kad jis palieka erdvės atlikėjo asmenybei, nepaisant griežtos struktūros. Staemmleris Bachą mato kaip tiltą tarp žemiškojo triukšmo ir sakralios tylos. Jo atlikime „Goldbergo variacijos“ tampa nebe grafo užgaida, o dvasine kelione, kurioje pabaigoje sugrįžusi „Arija“ skamba jau visiškai kitaip – praturtinta patirties ir laikinumo suvokimo.
Tai kūrinys, reikalaujantis visiško atsidavimo. Nesvarbu, ar klausomės autentiško klavesino skambesio, ar modernaus „Steinway“ fortepijono, Bachas mums primena: tvarka yra graži, o grožis – tai aukščiausios formos tvarka.
______________
Hansjacobas Staemmleris – Frankfurto prie Maino muzikos ir scenos menų aukštosios mokyklos fortepijono ir kamerinės muzikos profesorius. Anksčiau dėstė Berlyno menų universitete, taip pat aukštosiose Freiburgo bei Karlsrūhės muzikos mokyklose. Pianistas jau daugelį metų aktyviai koncertuoja kaip solistas, kamerinės muzikos atlikėjas ir akompaniatorius.
„Goldbergo variacijos“ Druskininkuose nuskambės gegužės 16 d. 19.30 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje.
______________
Organizatorius DKC | Festivalio sumanytojas Muzikų rėmimo fondas | Partneriai: MKČ meno mokykla, Mineral SPA Draugystė | Informacinis partneris „Mano Druskininkai“ | Globėjas Druskininkų bažnyčios klebonas Vaidas Vaišvilas | Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė