Rugsėjo 12–13 d. Druskininkuose jau vienuoliktą kartą surengtas Lietuvos pasakotojų konkursas „Žodzis žodzį gena“, subūręs gyvo žodžio puoselėtojus iš įvairių šalies regionų. Šių metų konkurse dalyviai dar kartą pademonstravo savo tarmių turtingumą, pasakojimo meną ir žodžio gyvastį.

Pagrindinis konkurso titulas – „Glauniausio pasakoriaus“ vardas – šiemet atiteko Lilijai Krasauskienei iš Druskininkų savivaldybės.

Kituose žanruose taip pat išrinkti geriausieji:

• Pasakos kategorijoje laureate tapo Marija Vaitiekūnienė (Akmenė);
• Smagaus pasakojimo kategorijoje – Živilė Žarskutė (Anykščiai);
• Sakmės–padavimo kategorijoje – Erika Petrauskienė (Lazdijų raj.).

Konkurso laureatai apdovanoti Druskininkų savivaldybės įsteigtais piniginiais prizais, diplomais, bei keramikės Gulnaros Kupčinskienės sukurtomis skulptūriškomis vazomis.

Dalyvių pasirodymus vertino kompetentinga komisija: humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Jūratė Šlekonytė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meilūnaitė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė bei ilgametė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Lina Dudulienė.

Komisijai pirmininkavusi Vida Šatkauskienė sveikindama konkurso laureatus pabrėžė: „Konkursas „Žodzis žodzį gena“ ženkliai prisideda prie Lietuvos regionų kultūrinio ir tautinio tapatumo stiprinimo, istorinės ir kultūrinės atminties gaivinimo, visuomenės švietimo bei vertybinių nuostatų ugdymo. Čia gyvas žodis tampa tiltu tarp praeities ir dabarties.“

Konkursą lydėjo ir netradicinės veiklos – didelio dėmesio sulaukė akcija „Kelio porinimai“, surengta Druskininkų viešajame transporte. 2-uoju maršruto autobusu keliavę keleiviai klausėsi Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ atliekamų dainų bei jų įvairiomis tarmėmis skaitomų ištraukų iš Jadvygos Čiurlionytės knygos „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“. Ši patirtis ne vienam keleiviui kasdienę kelionę pavertė netikėtu gyvo žodžio nuotykiu.

Pasakotojų konkursą „Žodzis žodzį gena“ organizavo Druskininkų kultūros centras kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru, konkursas įtrauktas į projekto „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ programą.

Renginį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė

____________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

Jei jaunystėje koncertuose kartu su Miku Suraučiumi ir jo grupe „Plius minus“ įsijautę dainavote: „Gyvenau be laikrodžio kaip vargšas / Gyvenau be laikrodžio kaip Dievas / Buvo mano naktys, buvo mano dienos…“, – šis filmas jums bus malonus siurprizas.

Tik muzika ir meilė

Tai laikai, kuriais Lietuvoje drausta viskas, kas egzistavo laisvajame Vakarų pasaulyje. Tad kas liko to meto jaunimui? Muzika, kūryba ir meilė – kaip dainuoja bitlai savo dainoje „All You Need Is Love“.

Muzikantai patys tobulino gitaras, pridėdami papildomų stygų, sukiodami nešiojamų latviškų radijo grotuvų „VEF“ rankenėles mėgino klausytis Vakaruose grojamos muzikos ir įrašinėti ją į pirmuosius juostinius magnetofonus. Siuvosi kelnes su „kliošu“, ieškojo batų su platforma, priešindamiesi valdžiai augino ilgus plaukus.

Filme kadras po kadro atsiskleidžia talentingojo M. Suraučiaus muzikinė biografija. Tuo metu, kai pasaulis svaigo nuo „The Beatles“ hito „A Hard Days Night“, Mikas su bendraminčiais Druskininkuose pradėjo groti keistą muziką bigbitą (iš anglų k. – stiprus smūgis).

„Plius minus“ – prieš estraduchą

Kitas svarbus etapas – išvykimas į Vilnių ir grupės „Plius minus“ atsiradimas. „Mums jau buvo atsibodusi ta estraducha, norėjosi kurti kitaip, atrodyti kitaip“, – prisimena M. Suraučius.

„Plius minus“ koncertinės programos buvo lyg spektakliai. Išsiskyrė neįprasta scenografija, kostiumais, režisūriniais sprendimais. Kas matė, niekada nepamirš roko oratorijos „Velnių malūnas“, kurioje skamba tuomet labai neįprastas psichodelinis rokas.

Muzikines programas padėjo rengti ir atlikėjų stilių kūrė estrados režisūrą baigusi „Plius minus“ muzikantė ir dainininkė Irena Ašakaitė, kurią filme išvysite pasakojančią prisiminimus apie laikus, kai grupė buvo šlovės zenite. Pamačiusios, kaip koncerte atrodo „Plius minus“ dainininkės, to meto panelės irgi siuvosi miniakus, kopijavo šukuosenas.

Irenos pasakojimą papildo buvusi dainininkė Jūratė Valiukonytė-Noethen, kuri tvirtina, kad net tada, kai nuo normalaus pasaulio buvome atitverti geležine uždanga, į Lietuvą įvairiais būdais prasiskverbdavo muzikos bei mados naujienos.

Baladė Lietuvai 80-aisiais

Filme skamba gražiausios Miko Suraučiaus ir „Plius minus“ dainos, tarp jų ir jaudinanti baladė apie mažytę, lyg duonos riekelė ant pasaulio vaišių pilno stalo, Lietuvą. Baladė taip ir vadinasi „Lietuva“ (žodžiai Janinos Degutytės). Muzikologas Darius Užkuraitis filme pasakoja savo prisiminimus apie žiūrovų emocijas skambant šiai dainai: „Pasigirdus gražiajai, fantastiškai baladei „Lietuva“, praktiškai visi Sporto rūmai buvo atsistoję, uždegę žiebtuvėlius. Jausmas nepakartojamas!“

Su Povilaičiu ir Kernagiu

Muzikos keliai M. Suraučių buvo suvedę su Stasiu Povilaičiu, Vytautu Kernagiu, kuris Mikui Suraučiui buvo sugalvojęs pravardę, kurią žinojo visa Lietuva – Sūris Mikaučius, jiedu kartu grojo grupėje „Kabaretas tarp girnų“. Intriguojanti detalė – populiarią dainą „Kaip gražu miške“, kurią mintinai moka visa Lietuva, Kernagiui pasiūlė Mikas.

Filme kompozitorius Teisutis Makačinas vardija, kuo M. Suraučiaus muzika ir grupė „Plius minus“ skyrėsi iš kitų to meto grupių, teatro režisierius Jonas Vaitkus pasakoja, kaip būdamas jaunas muzikavo Miko Druskininkuose suburtoje bigbito grupėje „BASSVIM“, muzikantas Georgijus Mosteikis nedailina praeities, kurioje buvo ne tik geros muzikos, bet ir merginų bei šampano.

Filmo trukmė 75 minutės.

Autorinio kino kūrybinė grupė:

Režisierius/montažo režisierius: Adomas Liutkevičius („Dokumentikos bazė“)
Prodiuserė Inga Liutkevičienė („Mažoji leidykla“)
Pperatorius Algis Liutkevičius.

Kino teatruose filmas pradedamas rodyti nuo rugsėjo 24 dienos.

PREMJERA DRUSKININKUOSE RUGSĖJO 27 D. 17.00 VAL. DRUSKININKŲ VANDENS PARKO KONFERENCIJŲ SALĖJE.

Filmo gamybą iš dalies rėmė Druskininkų savivaldybė, Druskininkų klubas, Druskininkų kultūros centras, advokatų kontora „Temidė“

2025 m. rugsėjo 12–13 d. Druskininkuose jau vienuoliktą kartą vyks Lietuvos pasakotojų konkursas „Žodzis žodzį gena“. Šis konkursas visos Lietuvos mastu yra vienintelis tokios aprėpties tarmių ir patarmių, tradicinio pasakojimo, jo žanrų ir stilių įvairovės išsaugojimo bei tęstinumo ir sakytinės tautosakos vertybių aktualizavimo dabartyje renginys.

„Konkursas „Žodzis žodzį gena“ ženkliai prisideda prie Lietuvos regionų kultūrinio ir tautinio tapatumo stiprinimo, istorinės, kultūrinės atminties gaivinimo, visuomenės švietimo ir vertybinių nuostatų bei gebėjimų ugdymo.“ – sako Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė.

Pasakoriai varžysis dėl laureato titulo

Į Druskininkus šiemet atvyksta pasakotojai iš keturių Lietuvos regionų – vyresnio amžiaus tradicijos puoselėtojai, folkloro ansamblių nariai, kultūros darbuotojai bei žmonės, savarankiškai išmokę pasakoti šiuolaikinėje kultūros terpėje. Vertinimo komisija, kurią sudaro žymūs tautosakos, tarmių ir etninės kultūros specialistai, išrinks laureatus trijose kategorijose – pasakos, pasakojimo, sakmės/padavimo – bei paskelbs pagrindinį konkurso nugalėtoją – „Glauniausią pasakorių“. 2023 m. šis titulas atiteko Jonui Gerybai iš Kūtalių kaimo (Šilalės r.).

Šiemet konkurso vertinimo komisijoje dalyvauja humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Jūratė Šlekonytė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meilūnaitė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė bei ilgametė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Lina Dudulienė.

Konkurso laureatams bus įteikti Druskininkų savivaldybės įsteigti piniginiai prizai, diplomai bei keramikės Gulnaros Kupčinskienės sukurtos statulėlės.

Programoje – pasakojimai, koncertas ir net „Kelio porinimai“

Net dvi dienas – penktadienį ir šeštadienį – K. Dineikos sveikatingumo parke po atviru dangumi pasakoriai iš visos Lietuvos, laikydamiesi sekimo, pasakojimo, šnekamosios kalbos stilistikos, vaizdingomis tarmėmis, patarmėmis, šnektomis ir pašnektėmis, porins pasakas, sakmes, padavimus ir smagias istorijas.

„Šis konkursas – unikali galimybė gyvai išgirsti skirtingų Lietuvos regionų tarmes bei pasakojimus. Juo siekiama išsaugoti turtingas žodinės kūrybos tradicijas, paskatinti tautosakos pateikėjus ir atlikėjus bei atskleisti regionų panašumus bei skirtumus. Per daugiau nei dešimtmetį „Žodzis žodzį gena“ tapo ne tik žanro puoselėjimo, bet ir bendruomenes telkiančiu reiškiniu.“ – sako projekto vadovė, Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė.

Seniausias Lietuvoje, bet visuomet jaunas, veržlus ir ambicingas Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ penktadienio popietę dovanos energingą koncertą. Nuo pat įsikūrimo šis kolektyvas dainavo senąsias lietuvių liaudies dainas, puoselėjo tarmes, gilinosi į papročius, tradicijas – ne tik iš knygų, archyvų, bet ir iš dar gyvos atminties – to, ką atsinešė iš savo gimtinių, tėviškių, drauge surinko važiuodami į ekspedicijas, tad iš jų pasisemsime dar daugiau istorijų, supintų su muzika bei šokiu.

Šeštadienį visi, besidomintys pasakojimo kultūra, kviečiami į netradicinę akciją Druskininkų viešajame transporte „Kelio porinimai“. 11.00 val. Laisvės aikštėje pasakoriai ir smalsuoliai sugarmės į 2-o numerio autobusą, kuriame išgirs ne tik porinimus, bet ir „Ratilio“ narių įvairių regionų tarmėmis skaitomas ištraukas iš J. Čiurlionytės knygos „Atsiminimai apie Čiurlionį“ bei sekamus tautosakos tekstus.

Sugrįžę iš „Kelio porinimų“, konkurso žiūrovai K. Dineikos sveikatingumo parke išgirs dar daugiau pasakorių bei sužinos, kas tapo šių metų konkurso laureatais.

Gyvas žodis – M. K. Čiurlioniui atminti

Šių metų konkursas – tai ne tik gyvas pasakotojų susitikimas su publika, bet ir proga paminėti M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. M. K. Čiurlionio kūryboje gausu iš pasakų atėjusių siužetų, simbolių bei reikšmių, tad prasminga, švenčiant šio genialaus kūrėjo gimimo jubiliejų, saugoti senųjų pasakojimų atmintį, suteikiant jiems naują gyvenimą per pasakotojų balsus. „Žodzis žodzį gena“ – tai gyvo žodžio šventė, kurioje kiekvienas pasakotojas tampa tiltu tarp praeities ir dabarties, o klausytojai išsineša ne tik istorijas, bet ir bendruomeniškumo jausmą. Visi renginiai yra nemokami ir prieinami visiems.

Renginį organizuoja Druskininkų kultūros centras kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru ir partneriais iš įvairių Lietuvos regionų. Konkursas yra įtrauktas į „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ programą.

Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė

____________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

Sulaukęs metukų, Kastukas Čiurlionis išsiruošė į tolimą kelionę – iš Varėnos į Druskininkus. Jauna vargonininko šeima su pirmagimiu ant rankų keliavo ilgai – dieną, kai švietė saulė, naktį, kai sidabru kelią klojo mėnulis.

Rugsėjo 12–14 dienomis kultūros žygis „Čiurlionis jungia“, skirtas M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms, kviečia eiti pirmosios didžiojo menininko gyvenimo kelionės takais – iš jo gimtosios senosios Varėnos į mylimus Druskininkus.

Eiti ir sujungti – žygio idėjos ištakos

Menotyrininkė, žygio idėjos autorė Aušra Česnulevičienė pasakoja, kad du lopšiai – gimtasis Varėnoje ir kūrybos Druskininkuose – visam laikui išliko esminiai biografijos taškai žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko gyvenime. Mintis apie žygį užsimezgė dar 2016 metais: „Simboliška, kad idėja eiti bei taip sujungti du Čiurlionio gyvenimo lopšius – gimtąjį ir kūrybinį – kilo vieno gražaus vakaro M. K. Čiurlionio namuose–muziejuje metu. Eiti ir sujungti – viskas prasidėjo nuo šių žodžių“.

Jau tada žygio idėja išaugo į visuomenininkų iniciatyvą „Misija – Čiurlionio kelias“, skirtą medžio skulptūrų ir stogastulpių ansamblio tarp Druskininkų ir Senosios Varėnos, sukurto minint šimtąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, išsaugojimui. Švenčiant 150-ąsias gimimo metines, žygio idėja galiausiai subrendo ir pakvies tikrai bendrystei – žygio organizatoriai kviečia ne tik pėsčiųjų žygių entuziastus, bet ir kiekvieną norintį pažinti Čiurlionį.

Žygio maršrutą sukūrė Vilniaus universiteto Žygeivių klubas

Žygis „Čurlionis jungia“ truks tris dienas: prasidės prie paminklo M. K. Čiurlioniui prie Senosios Varėnos bažnyčios ir finišuos prie Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios. Maršrutą kūrusio Vilniaus universiteto Žygeivių klubo atstovo Jovaro Zigmanto teigimu, M. K. Čiurlionis žygeiviams artimas savo santykiu su gamta: „Žygeiviai mėgsta ištrūkti iš miesto, semtis įkvėpimo iš gamtos, dainuoti dainas. Džiaugiuosi, kad kuriant žygio maršrutą pavyko ne tik išlaikyti pagrindinę žygio koncepciją – Čiurlionio pirmosios kelionės atkartojimą – bet ir įtraukti įvairius lankytinus objektus, nuostabius Dzūkijos kaimus ir miestelius“, – pasakoja Jovaras.

Patyrimas, vedantis į Čiurlionio pasaulį: nuo folkloro dainų Zervynose iki Čiurlionio tekstų ir muzikos interpretacijų Ratnyčioje.

Kompozitoriaus proanūkis, pianistas Rokas Zubovas, pabrėžia žygio patyriminės pusės svarbą ir teigia, kad ji suartins dalyvius su didžiuoju menininku: „Čiurlionio ryšys su gamta buvo ypatingas: žinome iš jo bičiulių atsiminimų, kad jis atskirdavo paukščių balsus, medžių lapijos šlamesius. Eidami Čiurlionio keliu, žmonės turės progą pamatyti mišką, pajusti kvapus, saulės žaismus, debesis – tuos dalykus, kuriuos ir Čiurlionis matė bei girdėjo.“

Dienomis bus žygiuojama, o vakarais „Čiurlionis jungia“ kvies į kultūrines programas. Jų renginiai atviri visiems – dalyvauti gali ne tik žygio dalyviai. Pirmasis vakaras Zervynų kaime skiriamas pirmajai Lietuvos etnomuzikologei, „Dainų Mamai“, profesorei Jadvygai Čiurlionytei. Savo prisiminimais apie baigiamojo darbo vadovę, įkvėpusią tyrinėti lietuvių liaudies dainas, dalinsis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologas doc. dr. Rimantas Astrauskas, o dainoms sparnus suteiks etninės kultūros puoselėtoja, nematerialiojo kultūros paveldo specialistė, dainininkė dr. Loreta Sungailienė.

Antrojo patyriminio pėsčiųjų žygio „Čiurlionis jungia“ vakaro kultūros programa – misterija „Laiškai Devdorakėliui“ Ratnyčioje, prie Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčios. Rokas Zubovas džiaugėsi kultūrinės programos įvairiapusiškumu: „Antrasis vakaras bus praleistas su Čiurlionio tekstais ir improvizacijomis, gimstančiomis iš jo muzikinių kūrinių. Tekstus skaitys Algirdas Kaušpėdas, kuris viename savo straipsnyje teigė, kad Čiurlionio gimimas yra dovana Lietuvai. Tai bus graži dovana visiems, dalyvausiantiems žygyje“, – sako Rokas.

Baigiamajam žygio etapui Druskininkuose rugsėjo 14 d., 13.30 val., druskininkiečiai ir miesto svečiai kviečiami susitikti prie kavinės „Vido malūnas“ (Veisiejų g. 4) ir kartu su kitais žygio dalyviais, Vilniaus universiteto Žygeivių klubu bei Druskininkų visuomenės sveikatos biuru keliauti iki Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, kur jų lauks sutiktuvės su pyragu ir bendrystę sustiprinsiančia daina.

Kelionės magija – kodėl verta eiti?

Pasak organizatorių, šis žygis išskirtinis – jis jungia kelias savivaldybes ir skirtingas bendruomenes, o kartu yra dedikuotas vienam kūrybingiausių visų laikų lietuvių. Žygio idėjos autorė Aušra Česnulevičienė skatina įsivertinti savo jėgas ir drąsiai prisijungti nebūtinai visam žygiui, o tik kažkuriai dienai ar vakarui. Ji teigia, kad žygis skirsis nuo masinių renginių ir švenčių: „Organizatoriai sukūrė jautrią ir prasmingą programą – tikiu, kad žygis apjungs ypatingus žmones ir kiekvienas iš jo grįš viduje praturtėjęs“.

Jovaras Zigmantas ragina vis dar svarstančius nedvejoti: „Tai ne tik aktyvi veikla gamtoje, bet kartu ir neeilinė proga paminėti Čiurlionį. Be to, vakarinės programos – puikus papildomas akcentas sudalyvauti.“

Kelionė, kuri nesibaigia

„Čiurlionis jungia“ – tai ne tik žygis, bet ir dvasinė kelionė. Viename savo laiškų, M. K. Čiurlionis taip aprašė kelionės magiją: „Kad taip galima būtų gyventi nuolat plačiai pravertomis akimis viskam, kas gražu, ir nepabusti, negrįžti į save. Nebent vien tiktai kelionė apytikriai teikia tokį gyvenimą“. Rokas Zubovas priduria, kad kiekvieno kelionė pas Čiurlionį yra asmeninė, o Čiurlionis kiekvienam kalba savaip: „Kaip neišsemiama kiekvieno mūsų gyvenimo kelionė, taip ir susitikimai su Čiurlioniu kiekviena kartą dovanoja naujus atradimus ir stebuklus. Kelionė begalinė, o Čiurlionis – iki galo nepažintas, kol mes patys augame ir keliaujame“, – sako jis.

Rugpjūčio 12–14 d. keliaukime kartu su Čiurlioniu – daugiau informacijos apie žygį ir jo programą rasite: https://www.druskininkukc.lt/event/patyriminis-pesciuju-zygis-ciurlionis-jungia/

Parengė Juozas Kazlauskas

____________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

Rugpjūčio 22–24 dienomis Druskininkai kviečia į šventę „Vasaros aidai“ – trijų dienų renginių ciklą, kupiną muzikos, meninių potyrių, edukacijų, kūrybinių veiklų ir spalvingų susitikimų visai šeimai. Kurorto centre šurmuliuos mugė, vyks koncertai, ekskursijos, žygiai ir pramogos po atviru dangumi.

„Druskininkai – metų laikams nepavaldus kurortas, bet vasara – išskirtinis laikas visur. Trys kalendoriniai jos mėnesiai atrodo lyg viena didžiulė šventė, o tradiciniai „Vasaros aidai“ – skambiausias jos akordas. Kviečiu jį išgirsti, pamatyti, pajausti – pilna širdimi būti Druskininkuose, Lietuvos kultūros sostinėje“, – sako Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas.

Scenos energija – nuo bigbito iki šiuolaikinės muzikos

Šventė prasidės rugpjūčio 22-osios vakarą – Pramogų aikštėje suskambės Lietuvos bigbito ir Miko Suraučiaus kūrybos 60-mečio koncertas, kuriame dalyvaus grupės „BASSVIM“, „Bravo XXL“, „HUGE SOUL“, „GAZ-BLUES GRUPA“ (Lenkija) ir „Eddie Dove Band“ (Latvija). Koncertą ves muzikologas Darius Užkuraitis ir dainininkė, režisierė Irena Ašakaitė, tad laukia tikrai įsimintinas, bigbito istoriją Lietuvoje priminsiantis vakaras.

Šeštadienį laukia šventės kulminacija – koncertas su „Vilnius Voices“, Aiste Smilgevičiūte ir grupe „Skylė“, Paulina Paukštaityte ir Sauliumi Prūsaičiu. Tai bus gyva, skambanti erdvė, kur susitinka skirtingos kartos ir muzikos skoniai.

„Ši šventė – tai mūsų dovana miestui ir jo svečiams. Norime, kad žmonės sustotų, pasidžiaugtų bendryste, patirtų kūrybos džiaugsmą ir prisimintų, kokie gyvybingi gali būti vasaros savaitgaliai,“ – sako Druskininkų kultūros centro direktorės pavaduotoja Rūta Barkauskienė.

Veiklos po atviru dangumi ir meno inspiracijos

Rugpjūčio 23 d. ryte Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejus kvies į žygį „Atminties takais: laisvė ir tapatybė“, skirtą Baltijos kelio dienai. Žygis prasidės Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje, o baigsis prie autentiškai atkurto partizanų bunkerio, kur vyks simbolinis sustojimas – skirsime laiko pokalbiui apie pasipriešinimo prasmę ir gyvą atmintį.

Tą pačią dieną Druskonio parke vyks išskirtinė aitvarų šventė „Dangiškas Čiurlionis“ – su kūrybinėmis dirbtuvėmis ir įspūdingais, danguje plazdančiais M. K. Čiurlionio paveikslais-aitvarais. Talentingas menininkas, fotografas bei milžiniškų aitvarų-vėliavų kūrėjas Marius Abramavičius-Neboisia kvies visus kartu patirti aitvarų kūrimo ir vėjo gaudymo džiaugsmą. Druskonio parke nuo 12.00 valandos įsikurs aitvarų dirbtuvės, o vakare Druskininkų dangų papuoš įspūdingo dydžio M. K. Čiurlionio paveikslai.

Šeimų popietė – žaidimai, šou ir smalsumas

Vaikų erdvė šeštadienį kvies į Nemuno pakrantę. Čia mažųjų lauks „Pakalikų mokslinis šou“ – energingas abejingų nepaliekančių pakalikų spektaklis, kurio metu ir maži ir dideli bus kviečiami šokti, dainuoti, žaisti, dūkti, vaidinti ir dar daugiau. Taip pat pramogauti kvies puikieji „Evaland“ edukatoriai ir animatoriai, putų diskoteka bei kiti žaidimai ir išdaigos.

Atrask Druskininkus iš naujo

Visas tris dienas Vilniaus alėjoje šurmuliuos amatų ir skonių mugė, kviečianti ragauti, bendrauti ir atrasti. Norintieji gilinti pažintį su miestu galės leistis į temines ekskursijas – „Čiurlionis ir Druskininkai“ bei „Pasivaikščiojimai po Druskininkus“, lydimas profesionalių gidų ir gyvų istorijų.

„Vasaros aidai“ – tai šventė, kurioje susipina muzika, istorija, kūryba ir bendrystė. Kviečiame dalyvauti, patirti ir pasimėgauti tuo, ką Druskininkai moka geriausiai – kurti ryšį su žmonėmis, gamta ir kultūra.

Rugpjūčio 22–24 d. susitikime Druskininkuose – kur vasara skamba, kvepia ir spindi iki paskutinės jos kalendorinės dienos.

Visa šventės programa www.kulturossostine2025.lt

____________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

Paskutinį liepos savaitgalį jau septintą kartą minios pasipuošusių žmonių rinkosi į Leipalingyje organizuotą tradicinę „Jotvingių šventę“. Šių metų šventės tema – stichijos jotvingių ir mūsų šiuolaikiniame gyvenime. „Šioje šventėje buvo akcentuojama ugnis ir vanduo, kurie neatsiejami nuo jotvingių gyvenimo ir pasaulėžiūros. Norėjome atitolti nuo tradicinių švenčių, kai buvo tiesiog samdomi atlikėjai. Siekėme ne tik atkurti pirmapradę „Jotvingių šventę“, bet ir įtraukti į ją vietos kolektyvus ir bendruomenę“, – sakė projekto vadovė, Leipalingio laisvalaikio salės vadovė Rimantė Černiauskaitė-Kėrienė.

Poezijos vakaras

Pirmąją šventės dieną ausis ir protus užliejo puikioji Donaldo Kajoko poezija, atliekama tekstu ir daina talentingųjų Klaipėdos pilies teatro aktorių: Reginos Šaltenytės, Vilijos Gruodytės Šeputienės, Ramūno Šepučio ir Jono Baltoko. Poezijos posmus į vieną įspūdingą koncertą meistriškai sudėliojo režisierius Alvydas Vizgirda.

Pramogos ir parodos

Šeštadienį surengta pagrindinė šventė buvo skirta įvairaus amžiaus žiūrovams. Vaikai galėjo šėlti, žaisti, kepti, kurti augalų piešinius, ženkliukus, ant klevo ir ąžuolo lapų išsikepti ruginės raugo duonos „Džiaugsmo pievoje“ ir piešti pasaką nuotaikingame Rolando Dabruko spektaklyje.

Tuo metu suaugusieji turėjo progą aplankyti muziejų, įsikūrusį dvare, taip pat pasidairyti po parodas „Jotvingių kelias“ ir „Užgimę ugnyje“. Vienoje iš jų buvo galima pamatyti rekonstruotus jotvingių ginklus ir daiktus, sužinoti jų radimo istoriją. Kita paroda buvo skirta ugnies valdovams – kalviams – ir jų sukurtiems darbams.

Jotvingių vakaras

Šventės kulminacija tapo Jotvingių vakaras, kuriame žiūrovų laukė grupės „Žalvarinis“ koncertas ir specialiai šventei sukurta programa „Jotvingių pasakojimai“ (režisierė Asta Žiurinskienė). Žiūrovai išvydo pasakojimus apie Jotvingių dvasiniame pasaulyje gyvuojančias deives ir dievus. Renginyje buvo galima pamatyti ir išgirsti mūsų krašto meno pajėgas – Leipalingio laisvalaikio salės tautinių šokių kolektyvą „Leipūnas“ ir „Liepos“ (vadovė Asta Čmukienė), skaitovą Džiugą Kuliešių, vokalistes Mortą Elžbietą Bieliukaitę, Indrają Čiukauskienę, Aušrinę Amšiejūtę, saksofonistą Tomą Čiukauską. Ugnies šėlsmu pasirūpino fakyrai „Ugningai“, o vaizdo projekcijas ant šimtamečių dvaro medžių sukūrė ir akis malonino kompanija InterakctmediaLt.

Žvilgsnis į ateitį

“Džiaugiuosi kad projektas buvo finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir Druskininkų savivaldybės ir galėjo būti įgyvendintos mūsų idėjos. Kitais metais šventėje žiūrovams bus pasakojami pasakojimai apie žemę ir orą. Tikimės, kad bus taip pat įdomu kurti naujus naratyvus, žiūrovus nudžiuginti naujais unikaliais vaizdais ir kasdienybę papildyti ilgai išliekančiais įspūdžiais“, – sakė R. Černiauskaitė-Kėrienė.

Visa renginio galerija ČIA

Organizatoriai: Druskininkų kultūros centras, Leipalingio laisvalaikio salė
Partneriai: Leipalingio miestelio bendruomenė, Leipalingio seniūnija, „Malūno kalvė“
Renginį finansavo: Lietuvos kultūros taryba, Druskininkų savivaldybė

____________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

„Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025“ ambasadorė, pianistė Guoda Gedvilaitė-Goehle pasakoja apie pirmuosius XXIII tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ koncertus ir pristato artėjančius įspūdingus  festivalio renginius.

M. K. Čiurlionio 150-mečio vasara Druskininkuose įsibėgėja

Menų festivalis jau beveik įpusėjo, tačiau druskininkiečių ir miesto svečių laukia dar 10 kūrybinių susitikimų, kuriuose dalyvaus žymūs ir talentingi atlikėjai iš Danijos, Vokietijos, Japonijos, Meksikos, JAV ir visos Lietuvos. Kiekvienas renginys bus vis kitoks, savaip unikalus ir įspūdingas, o pasirodymų žanrai labai skirtingi, kiekvienam pagal nuotaiką: kameriniai koncertai, fortepijono rečitaliai, džiazo improvizacijos, šiuolaikinio šokio pasirodymai, aktorių balsai ir tekstai, arfų garsų magija, perkusijos ritmai, šeimų koncertai bei muzikinė kelionė atgal į XIX amžių.

Su meile – Druskininkams

Druskininkai – mano mylimiausias miestas pasaulyje. Kartu su Druskininkų kultūros centru organizuoti ir prisiliesti prie festivalio renginių man yra didelis džiaugsmas ir dovana. Atidarymo ir uždarymo koncertuose, labai norėjosi simboliškai įsilieti man pačiai, nes esu druskininkietė, nes šis miestas man labai daug reiškia. Vasaros kelionę su M. K. Čiurlioniu pradėjome birželio 20 d. su kamerinės muzikos šedevrais o baigsime, švęsdami M. K. Čiurlionio gimtadienį rugsėjo mėnesį, skambant nemirtingai M. K. Čiurlionio ir L. van Bethoveno muzikai.

Muzikinės kelionės: Viena – Zalcburgas – Druskininkai

Kartu su Vilniuje ir Vienoje studijas baigusiais violončelininku Glebu Pyšniaku ir smuikininke Dalia Dėdinskaite iš Zalcburgo mūsų miestelį aplankė ir kartu muzikavo ypatingas svečias iš Austrijos, vienas geriausių šių laikų smuikininkų, Zalcburgo orkestro „Mozarteum“ koncertmeisteris, puikus kamerinės muzikos atlikėjas Frankas Stadleris. Kartu atlikome Haydno ir Brahmso kamerinę muziką, sukurtą Austrijos sostinėje Vienoje. Daug kam pasirodė, lyg būtumėm repetavę jau labai ilgai , tačiau tai buvo mūsų antrasis meninis susitikimas. Kai visi muzikantai vienodai jaučia ir supranta muziką, daug repeticijų nereikia.

Dailininkės Eglės Maračinskaitės meistriški, iki lubų pakilę popieriaus karpiniai, puošė M. K. Čiurlionio meno mokyklos sceną ir sukūrė fantastišką atmosferą, leidusią mintimis ir akimis persikelti ten, kur vaikščiojo šio koncerto kompozitoriai – Kreisleris, Haydnas ir Brahmsas, šio koncerto atlikėjai – Frankas, Glebas ir Dalia, ir ten, kur atsirado šio koncerto kūriniai – Zalcburge ir Vienoje. Užtikrintai, subtiliai ir ugningai atlikta festivalio atidarymo programa nepaliko nei vieno abejingo klausytojo.

Mūza Rubackytė: emocijų jūra ant scenos

Birželio 28 dieną pasaulinį pripažinimą pelniusi pianistė Mūza Rubackytė skambino įsimintiną, emocijų pripildytą koncertą. Ji mūsų mieste lankėsi ir skambino prieš 40 metų, o prieš keletą metų, paklausta, ar atvyktų koncertuoti į Druskininkus, atsakė labai paprastai: „O taip, mielai atvažiuosiu – tik kai bus kuo groti“. Nuo pernai metų vasaros Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos didžiojoje salėje stovi koncertinis fortepijonas Steinway & Sons, už kurį dėkojame Druskininkų Rotary klubui, įgyvendinusiam šį, mokyklai ir koncertuojantiems profesionalams, svarbų projektą.

Meniškai sukomponuotos ir apšviestos scenos dekoracijos maloniai nuteikė, primindamos jūros bangas ir kelionę „Nuo Adrijos iki Baltijos“, būtent taip vadinosi vakaro rečitalio programa, kurioje skambėjo Druskininkuose gyvenusio M. K. Čiurlionio preliudai, Žąslių kaime gimusio litvako Leopoldo Godovskio 2-oji sonatos dalis, visą Europą apkeliavusio vengrų virtuozo Ferenco Listo 3 pjesės iš ciklo „Venecija ir Neapolis“ ir didžiausias jo kūrinys – sonata h-moll. Mūza Rubackytė skambino su įkvėpimu ir gilia emocine išraiška, fortepijonas skambėjo puikiai, o salė buvo pilnutėlė – tai tik parodė, jog miestui tikrai reikia didesnės koncertinės erdvės. Neabejoju, kai ji atsiras, ji taps nuolatiniu ir mėgstamu muzikos, menų ir klausytojų traukos tašku.

Skambanti dedikacija Čiurlioniui

Nei viena vasara neįsivaizduojama be M. K. Čiurlionio proanūkio Roko Zubovo buvimo čia, Druskininkuose. Jis visą savo gyvenimą nenuilstamai ir nepaliaujamai garsina savo prosenelio M. K. Čiurlionio muzikos palikimą ir pasakoja įdomias jo gyvenimo istorijas. Šį kartą jis paprašė trijų Baltijos valstybių kompozitorių – Žibuoklės Martinaitytės, Arturo Maskatso ir Mihkelio Keremo parašyti kūrinius, kurie būtų įkvėpti Čiurlionio muzikos. Išradingai panaudodami mūsų genijaus muzikines citatas kompozitoriai tarsi nutiesė laiko ir kultūros tiltą tarp JO muzikos ir šiuolaikinės muzikos garsų. Toks buvo liepos 5 d. koncertas „Dedikacija M. K. Čiurlioniui“ kur pianistas Rokas Zubovas ir violončelininkas Glebas Pyšniakas labai išraiškingai ir giliai atliko paties Čiurlionio ir su juo susijusius Baltijos valstybių kompozitorių kūrinius – pasaulines premjeras.

Džiazas, kosminiai garsai ir šokis

Liepos 12-ąją saksofonininkas Janas Maksimovičius ir pianistas Dmitrijus Golovanovas  festivalio žiūrovus pakvietė į įspūdingų džiazo improvizacijų kelionę „Paskui Čiurlionį“ Šis koncertas patvirtino, jog M. K. Čiurlionis savo muzika įkvepia atsiverti, kurti ir tobulėti visus, ir klasikinės ir džiazo muzikos atlikėjus.

Liepos 19-ąją Grand SPA „Lietuva“ Nemuno salėje skambėjo eksperimentinis, netikėtas pasirodymas „Kosminis vandenynas“ – muzikos, šokio ir vizualikos sintezė, įkvėpta Čiurlionio kūrybos. Projekto iniciatorius perkusininkas Saulius Astrauskas su komanda (gitaristu Viktoru Labanausku, pianistu Augustu Navicku ir šokio studija „Erdvė“) sukūrė išties nepakartojamą atmosferą, primenančią vandenyno alsavimą, jo potvynius ir atoslūgius.

Pasaulis pagal arfą

Liepos 25 d. laukiame dviejų arfos mūzų – gabios ir jau žinomos jaunosios abiturientės Giedros Julijos Tutkutės ir jos mokytojos Aistės Baniulytės – arfų dueto koncerto Druskininkų Bažnyčioje. Prisimenant pernai metų susidomėjimą ir antplūdį, esu tikra, kad ir šiais metais duetas paruošė įsimintiną ir itin jautrią arfų dueto programą, kuri šildančiai praskambės mūsų jaukioje Druskininkų bažnyčioje. Visuomet noriu dėkoti mūsų miesto klebonui Vaidui Vaišvilui už meilę ne tik Dievui, bet ir muzikai, menui ir žmonėms, kurie turi tokią galimybę dalintis muzikos garsais, susikaupti, klausytis ir grožėtis ja po bažnyčios skliautais.

SuLipę į Trio

Neapsakomai mielas, šiltas ir jaukus koncertas visai šeimai laukia visų mūsų rugpjūčio 2 d., kur idėjų nestokojanti išradingoji Lipčių šeima mus pasiims į kelionę per skirtingas muzikos epochas. Girdėsime Sauliaus Lipčiaus liutnės ir gitaros garsus, jaunojo Teodoro violončelės griežimą bei angelišką jo balsą, lydimus jo mamytės Martos Lipčienės skaitomais eilėraščiais, bei dainomis. Man teko girdėti šią programą Vilniuje, tai buvo taip nuoširdu ir stipru, jog kartais teko nuryti ašarą…

Japonės Druskininkuose

Rugpjūčio 8 d. galėsime išgirsti ir pasigėrėti, kaip muzikuoja stipri ir įtaigi japonų pianistė Nami Ejiri. Ji pasirodys kaip solistė ir taip pat kartu su savo dviem Vokietijoje augančiomis, talentingomis dukromis, konkursų nugalėtojomis, smuikininke Ayumi (14 m.) ir violončelininke Miyoko (12 m).

Nenustebkite, jei rugpjūčio 16 ir 17 dienomis Druskininkų gatvėmis vaikštinės nemažai japonių moterų. Tai choras „Chorus INFINI☆“ iš Japonijos. Įdomu, kaip jos Druskininkų bažnyčioje interpretuos Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas lietuviškai!

Claros Schumann salonas Druskininkuose – jau tradicija

Rugpjūčio 14-ąją kviečiame į Klaros Šuman saloną Dineikos parke po atviru dangumi. Tą vakarą persikelsime į XIX amžiaus atmosferą – susitiksime su pianistų F. Šopeno, F. Listo, S.Talbergo, R.Laidlaw muzikiniais pasauliais, kuriuos įkūnys jauni, talentingi ir žavingi pianistai iš Danijos – Sophus Elmark, Emil Nabe-Nielsen, Emil Dalgaard, ir pianistė iš Meksikos Daniela Jimenez. Aš pati įsikūnysiu į Klaros Šuman asmenybę ir vaidmenį ir kviesiu jus į savo saloną Frankfurte. Taigi, mieli ponai ir ponios, išsitraukite senovinius drabužius, pasipuoškite įspūdingais papuošalais ir keliaukime visi kartu į praeitį!

Žolinė Švendubrėje

Per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją, susitiksime po vakaro dangumi prie Švendubrės bendruomenės namų. Čia jūsų lauks įspūdinga šviesų, garsų ir improvizacijų vakaro impresija su mūsų garsiuoju džiazo perkusijos meistru Arkadijumi Gotesmanu ir „Šeiko“ šokio teatro šokėjais.

M. K. Čiurlionio gimtadienis

Po trumpos pertraukėlės, atsisveikinę su vasara, vaikus išleidę į mokyklas vėl susitiksime per patį M. K. Čiurlionio gimtadienį, rugsėjo 22 dieną Druskininkų bažnyčioje, dar viename moderniame tarpdisciplininiame kūrinyje „Balso žinutės Sofijai“. Jis apjungs dokumentinę medžiagą, interviu fragmentus, elektroninę muziką, vokalinį meną ir vaizduotės dramaturgiją. Tai kompozitoriaus Jurgio Kubiliaus partitūra balsui, vargonams, aktorei ir elektronikai, kuri remiasi M.K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės korespondencija ir kuri išradinga šiuolaikine kalba transformuojasi į vidinį balso pranešimų dienoraštį. Kūrybinė 9 žmonių komanda, vadovaujama kontratenoro Vaido Bartušo, vykdė ekspedicijas per svarbiausias Čiurlionio biografijos vietas nuo Druskininkų iki Palangos, fiksuodama šiandienos žmonių atsiminimus ir emocinį santykį su M. K. Čiurlionio vardu.

Labai įdomu, kaip būtų buvę, jei vienas ryškiausių Lietuvos kultūros genijų nebūtų miręs sulaukęs vos 35-erių? Kaip atrodytų M. K. Čiurlionio gyvenimo tąsa, jei gydymas sanatorijoje būtų pasisekęs, o lemtingas peršalimas neišsivystytų į mirtiną plaučių uždegimą? „Balso žinutės Sofijai“ – tai istorija apie tai, kas būtų, jei viskas būtų susiklostę kitaip… Atsakymus į klausimus galbūt rasime, apsilankę šioje išradingoje dokumentinėje fantazijoje.

Grand Finale – su orkestru ir Bethovenu

Na, ir kaip gi festivalis be orkestro!? Festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ baigiamajame koncerte rugsėjo 27 d. Grand SPA „Lietuva“ Nemuno salėje skambės L. van Bethoveno didingoji 5-oji simfonija ir pastoralinis 4-asis fortepijoninis koncertas. Neseniai susikūręs Šiaulių simfoninis orkestras šį koncertą skiria ir M. K.Čiurlionio 150-osioms, ir didžiojo vokiečių kompozitoriaus L. van Bethoveno 255-osioms gimimo metinėms. Būtent šis Bethoveno kūrinys padėjo man pasiekti pergalę 1995-aisiais, tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse Vilniuje. Būtent ši pergalė atvėrė man vartus į Europą. Todėl, esu dėkinga ne tik savo Mokytojams, Tėveliams, bet ir Bethovenui, kurį sveikinsime šventiniame Festivalio pabaigos koncerte, kartu su Šiaulių simfoniniu orkestru ir jo meno vadovu ir dirigentu, garsiu Lietuvos smuikininku Vilhelmu Čepinskiu.

Laukiame Jūsų Druskininkuose

Visus šių metų festivalio koncertus ir atlikėjus vienija viena ypatinga jėga – ČIURLIONIS, jo kūryba, šviesa, žmogiškumas ir genialumas iki šiol skamba širdyse ir scenoje. Tad, būkime geresni, kantresni, ir dažniau sakykime paprastą, bet svarbų žodį – nepyk.

Kviečiame ir laukiame jūsų Druskininkuose, M. K. Čiurlionio 150-mečiui skirtame menų festivalio renginius, kuriame skirtingų šalių ir epochų kompozitoriai ir šiuolaikiniai menininkai susijungia tam, kad švęstų tai, kas išlieka – muziką, meilę, žmogų ir Čiurlionio nemirtingumą.

Guoda Gedvilaitė-Goehle, „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025“ ambasadorė, festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ meno vadovė

____________________

Organizatorius: Druskininkų kultūros centras
Festivalio sumanytojas: Lietuvos muzikų rėmimo fondas
Festivalio partneriai: Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykla, Lietuvos nacionalinė filharmonija
Festivalio globėjas: Klebonas Vaidas Vaišvilas
Finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė

_________________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Kultūros taryba
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

Rodos, kas galėtų būti bendro tarp senovinių audinių raštų, liaudies dainų ir Druskininkų mineralinio vandens? Paprasta: visi šie dalykai – unikalūs ir autentiški, identifikuojantys išskirtinę krašto tapatybę. Kai šalies koncertinėse erdvėse triukšmingai liejasi popsas, akina šviesų instaliacijos, stadionai skamba nuo bisų, Druskininkuose, Dainavos krašte, laikas tarsi trumpam sustoja – kad galėtume širdimi išgirsti protėvių balsus ir pasakojimus, per šimtmečius išsaugotus lietuviškose dainose. Rugpjūčio pirmąjį savaitgalį, 7–9 dienomis, čia jau 32-ąjį kartą suskambės respublikinė Dainavos krašto folkloro šventė. Į šventę iš visos Lietuvos kampelių sugužėję folkloro mylėtojai pažadins rytą su „dainu“, smagiai „tirliuos“ virkdydami armonikas, subtiliai kalbins kankles, tryps polkutę ar suksis valso ritmu.

Daina – dzūko širdies balsas, kartų kartose išsaugota senolių išmintis

„Gal ir nepatogu girtis, tačiau į šią šventę susirenka šimtai folkloro mylėtojų, kurie visa esybe įsitraukia į gyvą tradicijų šokį – kartu dainuoja, šoka, puošiasi spalvingais tautiškais kostiumais, – sako šventės sumanytoja ir organizatorė Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. – Šiųmetinė šventė skirta Lietuvių liaudies dainų metams paminėti, o Dzūkija – pačių gražiausių ir melodingiausių dainų kraštas, tad tikrai per tris dienas, kartu traukdami iš kartos į kartą perduotas giesmes, išdainuosime ne tik Dainavos krašto, bet ir visos šalies sielą.“

Į šventę kartu su dzūkais dainuoti ir šokti suvažiuos per pusantro šimto tradicinio folkloro puoselėtojų iš įvairių Lietuvos regionų: 11 kolektyvų šiai šventei rengia specialias koncertines programas pagal savo regiono pateikėjų tautosaką. Į koncertą „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai” K. Dineikos sveikatingumo parke kaimynų kolektyvai kvies šeštadienį, rugpjūčio 9 dieną. Vyks ir jungtiniai folkloro kolektyvų pasirodymai kitomis dienomis. Tai puiki proga susipažinti su skirtingų Lietuvos kraštų muzikine kalba, dainų temomis, skambesio savitumais ir gyvu kūrybiniu paveldu.

„Šventėje dalyvaus aukščiausią mėgėjų meno kategoriją turintys folkloro ansambliai, instrumentinės grupės, sertifikuoti menininkai, edukatoriai, lektoriai, atlikėjai. Visi ruošiasi atsakingai ir profesionaliai, pasitelkę visus kūrybinius pajėgumus ir žada pristatyti savo regionus kuo geriausiai – juk atvyksta į Druskininkus – šių metų Lietuvos kultūros sostinę!“ – šypsosi L. Balčiūnienė.

Dainų skambesio išskirtinumas ir ratelių ypatumai

Organizatorės teigimu, kiekvienoje šventėje stengiamasi kuo plačiau atskleisti folkloro turtingumą, įtraukiant ir pristatant mažiau žinomus, bet neabejotinai vertingus jo klodus.

Dzūkų tarmė – itin muzikali, palanki dainavimui, dainaviečiai dainuodavo dirbdami, ilsėdamiesi, švęsdami ar net gedėdami. Dzūkijoje užrašyta per 30 tūkst. vienetų liaudies dainų, minima net iki 50 tūkst. jų variantų.

Tik Dzūkijos regione yra išlikusios senosios vienbalsės dainos, kurios tebegyvos šių dienų dainininkų atmintyje. Anuomet tai nebuvo paprastos dainos, dainuojamos bet kada, bet kur ir bet kaip, tai buvo giesmės, turėjusios sakralinę paskirtį, pasižymėjusios savitu atlikimu, savotiški muzikiniai simboliai, daugelį amžių žymėję metų laikotarpius arba konkrečias metų šventes.

„Senosios vienbalsės dzūkų dainos ypatingos nepaprastu melodikos grožiu, ritmo laisvumu, žanrų įvairumu, – sako L. Balčiūnienė. – Giedotojos, dažniausiai moterys, jas dainuodavo ne dėl klausytojo, o sau, pasauliui, Dievui. Gaila, kad laikui bėgant, jos vis rečiau dainuojamos.“

Norintys pajusti šių dainų magišką galią kviečiami į su(si)dainavimus „Senobinės giesmės: dzūkų vienbalsės dainos = sutartinės“. Pasak etnografės, lygybės ženklas dedamas ne šiaip sau – dzūkų vienbalsės gali būti prilygintos Aukštaitijos regiono sutartinėms, įtrauktoms į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Sutartinės – ypatingas senovinis dainavimas. Jos yra keistenybė, unikumas, vertas išskirtinio dėmesio dėl savo archajiškumo ir organiškos formos įvairovės, nors šykščiu pasaulėvaizdžiu praturtinantis labai nedaug. Apie sutartinių dainavimą sakoma: „tutuoja“, „kudekuoja“, vyrai „bauboja“. Sutartines dainuojant kartu taktan liūliuojama, rankom mosuojama, senųjų liaudies instrumentų pritarianti melodika ir šokami šokiai pinasi į vieną pakilų, užburiantį meditatyvų įspūdį.

Senovinį dainų žanrą, stebėtinu būdu iki šių dienų išlaikiusį archajišką muzikinę ir poetinę formą, plačiau pristatys lektorė etnomuzikologė, etnologijos magistrė Lina Vilienė paskaitoje „Sutartinės – baltų muzikinis paveldas“.

Čia pat sutartinių menines interpretacijas atliks ir senojo geležies amžiaus laikotarpio moterų aprangą, komentuojant lektorei dr. Daivai Steponavičienei, demonstruos kūrybinio folkloro grupė „Sedula“ iš Vilniaus.

Dar vienas ypatingas šventės akcentas – koncertas „Aisim in daržalį“, skirtas vienai seniausių lietuvių choreografinių formų – rateliams. Šokis ratu neatsiejamas nuo bendrystės, apeigų ir moteriškosios tradicijos. Dzūkijoje šie šokiai vadinami daržaliais, kai kurie jų – unikalūs senosios apeiginės choreografijos pavyzdžiai. Vis dėlto šiuolaikiniuose folkloro ansamblių pasirodymuose rateliai retokai įtraukiami į programas. Norint išsaugoti ir gaivinti šią gyvą tradiciją, koncerte skambės rateliai ne tik iš Dzūkijos, bet ir iš kitų Lietuvos regionų – bus parodytas skirtingų kraštų stilistinis savitumas ir senųjų ratelių grožis. Be abejo, žiūrovai turės galimybę patys pasimokyti šokio žingsnelių ir figūrų!

Po Čiurlionio sparnu raminkime širdis ir valykime jas nuo nedorybių

Druskininkai šįmet spindi ir skamba Čiurlionio spalvomis ir natomis – jie paliesti kūrėjo dvasios, sklendžiančios virš kiekvieno įvykio, renginio, reiškinio. Visa miesto bendruomenė alsuoja viena dvasia, kalba viena kalba, kvėpuoja vienu ritmu. Tad ir 32-oji Dainavos krašto folkloro šventė čiurlioniškai taria „Nepyk, man pacinka folkloras!“. Šeštadienio vidurdienį visi folkloro mylėtojai kviečiami į muzikinius pasikalbėjimus prie Druskonio ežero: kiekvienas regionas atliks savo dainą, o visus suvienys bendra daina „O kieno žali sodai“. Pagalvokite ir jūs, kaip galėtumėt užbaigti sakinį „Nepyk, man pacinka folkloras, nes ….“.

Vakarop laukia netikėtas ir išskirtinai meninis šventės akcentas – folk performansas „Mėlyna giesmė Čiurlioniui“, vyksiantis K. Dineikos sveikatingumo parke. Tai bus ne tik muzikinis pasirodymas, bet ir jautrus dialogas su gamta, menu ir mūsų kultūrine atmintimi. Ansambliams teks nemenka užduotis – savo regiono tarme atlikti M. K. Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Skambės dzūkiški, žemaitiški, aukštaitiški ir suvalkietiški balsai – savaip, bet vieningai, pagerbiant genialų kūrėją.

Po dainų skambesio scenoje persikelsime į tylą ir susikaupimą: iš gamtinių medžiagų – žolynų, samanų, žiedų, smėlio, šakelių – atlikėjai ant drobės kurs gyvas kompozicijas. Jų pagrindinis motyvas – mėlyna spalva, simboliškai primenanti M. K. Čiurlionio kūryboje atsikartojančią dvasinę gelmę, paslaptį, ilgesį.

Muzikinę patirtį užbaigs netikėtas, bet labai simboliškas momentas – tradiciniais instrumentais ir gyvu balsu suskambės fragmentas iš Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“. Gamtos apsuptyje, besileidžiant saulei, šis pasirodymas žada tapti ne tik meniniu, bet ir emociniu šventės viršūnių tašku. Intriguoja? Belieka pamatyti ir pajusti tai gyvai.

Tradicijų sąskambių metamorfozės: tarp autentikos ir eksperimentų

Jei anksčiau muzikinis folkloras buvo suvokiamas kaip muziejinė vertybė, kurią svarbu išsaugoti ir autentiškai atkartoti, tai šiuolaikiniai kūrėjai senąjį folklorą pateikia kūrybiškai ieškodami naujo skambesio, kitų išraiškos priemonių, bet pagarbiai. Nuo 2011 metų į šventės programą įtraukti neofolkloro koncertai, skirti jaunosios kartos auditorijai, dabar pritraukia gausybę žiūrovų.

Koncerte „Atliepkim senobinėm giesmėm“ koncertuosiančios profesionalios muzikos grupės „Etno Digital“ ir „Dram bam burtai“ liaudies dainas atlieka įvairiais muzikos stiliais, o etninį mūsų tautos palikimą perteikia taip, tarytum laikmečių ribos, skiriančios šiuolaikinę ir archainę muziką, neegzistuotų. Pirmasis duetas apjungs liaudies dainas, elektroninę ir roko muziką, o antroji grupė pristatys intelektualiosios šokių muzikos projektą, pripildytą dramenbeiso, breaksų garsų, persipinančių su baltiškais užkalbėjimais, sutartinių motyvais, vaidilų ir piemenų instrumentais, archajišku smuiko skambesiu.

Koncerte „Smagu tirliuoti“ instrumentinės ir jaunimo folkloro grupės pristatys regionų instrumentinį folklorą, supažindins su į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą įtraukta dzūkų smuikavimo tradicija. Koncerto metu šokių choreografiją demonstruos ir žiūrovus mokys šventėje dalyvaujantys folkloro kolektyvai.

Gyvosios tradicijos dirbtuvės: ragauk, kurk, patirk

Visas tris dienas nevaržomai ir nemokamai bus galima užsukti į atskiras erdves susipažinti su regionais ragaujant tradicinius valgius ir gėrimus, grožintis sertifikuotų amatininkų ir tautodailininkų iš visos Lietuvos dirbiniais amatų mugėje.

Amatų edukacijose „Sanobinė procia“ nusilipdysite molinę švilpynę ar puodelį, susuksite žalvarinį žiedelį ar pasigaminsite odinę gėlytę-raktų pakabuką, surišite verbą iš pievų augalų – savo vertingais patarimais jums padės patyrę amatų meistrai.

Tautodailininkas S. Bobinas kvies patirti molio glotnumą puodininkystės žiedžiant kojomis sukamu ratilu pamokėlėje. O jeigu pavyks pamatyti, kaip jis pats suka ratilą ir žiedžia puodynę užrištomis akimis, patirsite nepakartojamą įspūdį! Tautinio paveldo puoselėtojo E. Čypo įgudusi ranka pamokys aštriu įrankiu išdrožti ypatingo gražumo paukštelį, o šiaudinių sodų rišimo meistrė kvies pamedituoti kuriant lengvą kaip vėjas geometrinę šiaudinio sodo formą. Na, o jei namuose trūksta medinio šaukšto uogienei pamaišyti, būtinai užsukite pas edukatorių A. Gaučą: kūrėjas šaukšto drožybai naudoja šimtametį šaukštų drožybos darbastalį – mulą. Tikrai nepakartojama patirtis!

Tyli dainelė virš pušynų lyg širdžių grandinė amžinybei

Dainavos krašto folkloro šventė – tai ne tik muzikinis renginys, bet ir gyva širdžių grandinė, nusitęsianti per laiką, nuo protėvių iki vaikų. Čia dainuoja ne tik suaugusieji – kolektyvų nariai atvyksta su savo mažaisiais, kurie noriai prigroja tėvams, trepsi šokio žingsnelius ar tyliai įsilieja į bendrą dainos tėkmę. Jie ne stebėtojai, o gyvosios tradicijos dalyviai – būtent taip folkloras išlieka gyvas ir tikras.

Ir kai virš tyliai ošiančių Druskininkų pušynų pakyla jautri gaida – niekieno nemokyta, bet giliai išjausta, – ji sužadina kažkokį seniai pamirštą ilgesį, primena tai, kas amžina. Tą, ką taip jautriai kūrė ir juto Čiurlionis – tyloje slypintį garsą, laiko tėkmėje alsuojančią sielą, ilgesį, kuris prabyla per dainą. Tą akimirką liaudies daina tampa daugiau nei muzika – ji tampa tiltu į mūsų esaties gelmę, kvietimu susitikti su savimi ir savo šaknimis.

Kol skamba vaiko balsu palytėta daina, kol mažos rankos pagauna ritmą, tol tradicija neišnyks. Ji tik įgaus naujų spalvų – kaip mėlyna čiurlioniška giesmė, nusileidžianti virš mūsų visų.

Folkloro šventės atlikėjai: folkloro ansambliai „Stadałėłė“ (Druskininkai, „Aukso paukštės“ laureatas), „Žeiria“ (Verėna, „Aukso paukštės“ laureatas), „Žemynėlė“ (Viečiūnai), „Raskila“ (Birštonas, „Aukso paukštės“ laureatas) „Viešia“ (Kauno raj., „Aukso paukštės“ laureatas), „Raskila“ (Panevėžys, „Aukso paukštės“ laureatas), „Pyniava“ (Ukmergė), „Serbenta“ (Leipalingis), „Verbena“ (Varėnos raj.), „Gadula“ (Kaunas), „Dubysa“ (Raseiniai, „Aukso paukštės“ laureatas), jaunimo instrumentinio folkloro grupė „Medetka“ (Kaunas).

Parengė R. Tarandė

Folkloro šventės informacinis partneris – savaitraštis „Mano Druskininkai“
Rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė

_______________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

Rolandas Dabrukas – druskininkietis menininkas, vienas iš „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ ambasadorių. Nors jau nuo 2021 m. gyvena ir kuria JAV, kiekvieną vasarą sugrįžta į gimtąjį kurortą. Čia, kartu su dailininku Gintaru Jociumi, jis sukūrė įspūdingas penkių metrų sienines freskas Druskininkų vandens parke ir viešbutyje „Medūna“. Šiuolaikiniai jo sienų tapybos darbai puošia įvairias įstaigas ir privačius namus JAV bei kitose šalyse.

Sienų tapyba – tik viena iš daugybės Rolando kūrybos formų. Jis iliustruoja ir leidžia knygas vaikams, kuria jiems spektaklius, moko meno paslapčių tiek mažuosius, tiek suaugusius, o iš maisto produktų komponuoja spalvingas mandalas. Visa ši įvairialypė kūryba alsuoja pozityvumu, žaismingumu ir šypsena, kuri, rodos, niekada nedingsta nuo jo veido. Pokalbis su Rolandu prasidėjo – kaip jam įprasta – nuo dovanos: apelsino tiesiai iš jo sodo Los Andžele.

– Rolandai, jūsų galvoje nuolat sukasi idėjos, o jūsų kūryba apima pačias įvairiausias meno formas ir išraiškas. Kaip pagaunate idėjas savo darbams – o galbūt jos pačios jus pasigauna? Ar jos konkrečios, ar labiau abstrakčių formų?

– Jos ateina įvairiomis formomis, tačiau labai dažnai idėjos pas mane ateina per sapnus. Kartais pabundu naktį susapnavęs idėją – belieka ją užsirašyti ar nusipiešti eskizą, o ryte jau turiu aiškų vaizdą, ką reikės toliau daryti. Kai prieš porą metų gyvenau Čikagoje, per sapnus atėjo daugybė vizijų – praktiškai kiekvieną naktį. Naktį atsikėlęs nusipiešiu, o ryte jau galiu tapyti.

– Ar būna taip, kad naktį aplankiusi idėja atrodo geniali, o ryte atsikėlus sunku suprasti, ką užsirašei?

– Kartais būna ir taip. Bet dažniausiai idėja ateina labai konkreti – atsikėlęs jau žinau, ką darysiu nuo A iki Z. Jaučiu didelį dėkingumą, kad mūzos mane taip aplanko. Esu skaitęs, kad idėjos nuolat beldžiasi pas mus – tereikia atverti duris ir jas priimti. Jei pasibeldus pasakysi: „nelabai turiu laiko“, jos pasibels dar kelis kartus. O jei ir vėl nepriimsi, jos tiesiog nueis pas kažką kitą.

Esu dėkingas savo likimui, visiems sutiktiems žmonėms, kad jie parodo man kelią, kurį nuolat intuityviai atrandu. Jaučiu didelę stiprybę už savo nugaros – tai Lietuva, dzūkų žemė, mano protėviai. Esu labai dėkingas tėtukui ir mamytei – taip iki šiol juos vadinu – kad mane išauklėjo nuolatos jausti pagarbą aplinkiniams. Apskritai, lietuviai yra labai kūrybingi ir darbštūs žmonės, kupini tikrumo ir drąsos.

– Kūrybiniame procese neišvengiamai pasitaiko ir įvairių išbandymų. Kaip sekasi juos įveikti ir ką patartumėte kitiems, kurie nori peržengti įvairias baimes ir pradėti kurti?

– Nėra taip, kad baimę būtų galima visiškai įveikti arba kad ji tiesiog dingtų. Man labai patinka rašytojos Elizabeth Gilbert palyginimas: baimė visada yra šalia – ji važiuoja kartu su tavimi gyvenimo kelionėje. Bet tu gali neleisti jai laikyti vairo, reguliuoti radijo stočių ar nurodinėti maršrutą. Ir štai čia slypi visa esmė. Kiekvienas iš mūsų pats sprendžia, kur važiuoti, ir yra atsakingas už savo pasirinkimus – tai ir yra tikroji laisvė.

– O kaip jums sekasi sudėlioti idėjas ir nuolatinę veiklų gausą į tvarkingą visumą? Galbūt tą padaryti padeda mandalų iš maisto kūrimo procesas?

– Taip, visiems mums reikia vidinės harmonijos. Dėliodamas mandalą iš maisto, tu ne tik sukuri tvarką savo lėkštėje – sukuri ją ir viduje. Lygiai taip pat ir savo aplinkoje kuriame harmoniją – dažnai palengvėjimą pajusime ir nuimsime vidinę įtampą tiesiog apsitvarkę, apsišvarinę. Maistas – kaip kuras, ir jei norime kad mūsų fizinis kūnas gerai veiktų, reikia pilti gerą kurą, naudoti šviežius, organiškus produktus. Dėliojant mandalą, maistui suteikiame papildomos energijos, o bus dar geriau, jei po to ją valgysime su artimu žmogumi, bendraudami ir pasikeisdami energija.

– Kiek tokios harmonijos pasisemiame iš gamtos? Ar menininkui svarbi jos suteikiama ramybė?

– Manęs kartą paklausė vienas žmogus: „O Lietuvoje žmonės medituoja?“ Sakau jam: „Pasižiūrėk, čia visi medituojantys.“ Kaip nemedituosi, jei parvažiavus į Lietuvą eini parku ir tiek daug veiksmo aplink – ant pušų nutupia varnos, šnekasi tarpusavyje, sprendžia gyvenimo problemas. Grįžti į kaimą – varnėnai šnekasi krūvoje, žvirbliukai laksto, žiūrėk – tuoj drugelis išlenda. Dzūkijoje, gimtinėje, tą ypač jaučiu. Įšoki į tvenkinį pušynų apsupty – rodos, pasisemi protėvių energijos. Manau, kad iš šio krašto, iš Druskininkų, pasisėmiau labai daug.

– Į Druskininkus sugrįžti kasmet. Kokius skirtumus ir panašumus atrandi, gyvendamas skirtingose kultūrose?

– Čia atrandu tyrų orą – gaivų ir tokį, kokį galima įkvėpti ir pajusti vidumi. Man atrodo, anksčiau ar vėliau mes visi sugrįšime į pradinį tašką – mums reikia paprastumo, vaikystės saugumo jausmo. Pasiilgstu cikros dzūkiškos kalbos, kuri yra tam tikras vienijantis kodas – dažnai ir Amerikoje pasišnekame dzūkiškai su ten gyvenančiais draugais ar atvažiavusiais žmonėmis. Mane žavi čia gyvenančių žmonių nuoširdumas ir paprastumas. Tiesa, amerikietiškos šypsenos ir mandagumas man irgi patinka – posakį fake it until you make it galima interpretuoti kaip „šypsokis, kol iš tikrųjų pasijusi laimingas.“ Ir ta šypsena iš tikrųjų užkrečia, įkrauna teigiamos energijos – pandemijos laikotarpiu netgi praktikavau juoko terapiją, kitaip vadinamą juoko joga. Labai mėgstu keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis, plėsti savo akiratį. Keliaudamas galiu lyginti kultūrų skirtumus, tačiau visi esame skirtingi – kiek žmonių, tiek variantų. Ir man labai pasisekė, nes aš sutikau tikrai pačius geriausius žmones savo kelyje – tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, tiek kitose šalyse.

– Gyvename galimybių ir didelio tempo laikais – mus supa technologijos, sparčiai tobulėja dirbtinis intelektas. Ar tai jus skatina dar labiau atsigręžti į pradines vertybes, o gal priešingai – įkvepia naujoms idėjoms?

– Manau, kad visur turi būti balansas. Man nesvetimos naujos technologijos, tačiau labiau už viską vertinu gyvą bendravimą. Tik gyvo bendravimo metu mes apsikeičiame energija, įeiname į vienas kito „lauką“. Labai daug bendrauju tiek mokydamas vaikus, tiek suaugusius. Pasitaiko visko. Neseniai pas mane atėjo šiek tiek surūgęs pensijinio amžiaus mokinys – paklausėme klasikinės muzikos, pabendravome. Po penkių minučių jis jau vėl laimingas, patenkintas, ir viskas jam gerai. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę mes kuriame ir visada turime pasirinkimą – būti optimistais ar pesimistais, priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Gali žiūrėdamas į žemėlapį išmaniame telefone nepamatyti šalia einančios gražuolės panelės ir nugyventi vienas visą gyvenimą. O galbūt paklausi jos kelio, susipažinsi ir sukursi šeimą – gyvenimas kupinas tokių istorijų, ir jei esi atviras galimybėms, visada gali pakeisti savo likimą. Galvoju, kad mūsų sielos nusileido į žemę kaip į didelę mokyklą, kurioje mes mokomės, susitinkame su kitomis sielomis, bendraujame ir skleidžiame tą šviesą.

– Ar būtent toks požiūris skatina imtis vis naujų, netikėtų kūrybos formų? Su savo kolega Gintaru Jociumi netgi esate sukūrę „GiRo show“ – tapybos ant kojūkų pasirodymą.

– Taip, man atrodo, kad mes ir mūsų sielos nuolat ieško… Aš kaip vaikas – man viskas įdomu, mano siela smalsi, norinti pažinti ir pradžiuginti kitus. Ir dėl to ji laiminga. Noriu viską išbandyti, pažiūrėti, kaip veikia tam tikri dalykai. Iš to noro ir kyla įvairiausi sumanymai: kaip čia ant tų kojūkų tapysis, o kas būtų, jei pabandytume žemyn galva? Žinoma, pagrindinė tų sumanymų varomoji jėga – noras pradžiuginti kitus. Labai geras pavyzdys yra mane žavinčios Lietuvos dainų ir šokių šventės – jų metu visi susirenka su vienu tikslu: šokti, dainuoti, džiaugtis ir būti laimingi, sukurti šventę sau ir kitiems. Tai ypatingas jausmas, niekur kitur tokio nepatirsi. Kūryba – tarsi šokis. Aš taip pat noriu džiuginti kitus, kurti šventę, parodyti kitiems, kad viskas įmanoma, o svajonės tikrai pildosi.

– Kiekvieną dieną dirbate su vaikais, leidžiate knygas vaikams ir dovanojate jas.

– Taip, nuo pirmadienio iki penktadienio mokau privačioje Los Andželo mokykloje. Dirbu su daugiau nei 600 vaikų. Pasakoju jiems ir apie Čiurlionį. Dėl knygų – kartais pagalvoju, kad esu tarsi savotiškas šiuolaikinis knygnešys (juokiasi). Išleidžiu naują knygą, tada vežioju jas visur, išdovanoju. Nuvežu vaikams į mokyklas, į vaikų namus. Kuriu vaikams spektaklius – labai smagu dovanoti vaikams šventę. Lankydamasis vaikų namuose, bendraudamas su sunkiai sergančiais vaikais jaučiu didelį dėkingumą. Tokiomis akimirkomis supranti, kad turi viską. Rankas, kojas, stogą virš galvos. Džiaugiuosi, kad galiu kažkaip prisidėti prie jų kasdienybės.

Turiu apyrankę, supintą iš nedidelių „perliukų“, vaikai dažnai klausinėja: „O kas čia, mokytojau Rolandai?“ Sakau jiems: „Čia jūs visi, vaikai.“ Tada jie klausia: „O kuris čia aš?“ Tai tokių perliukų per visą gyvenimą ir susirenku. Stengiuosi įsigilinti į kiekvieną akimirką, o jų pasitaiko labai gražių – tokių, kurias norisi sustabdyti. Kiekvienam iš mūsų reikia dėmesio, kad atsiskleistume.

– Vaikystėje buvote apsuptas trijų seserų meilės ir dviejų geriausių draugų – kartu buvote tarsi neišskiriama komanda, kaip trys muškietininkai. Trijulių motyvą dažnai naudojate ir savo kūryboje. O kokias tris ypatingas Druskininkų vietas išskirtumėte?

 – Pirmiausiai prieš akis iškyla kelias nuo ežerėlio (Druskonio – aut. past.) pro Vilniaus alėją iki anksčiau miesto centre buvusios Dailės mokyklos. Dabar to pastato ten jau nebėra, bet išlieka daug gražių prisiminimų apie mokytojus ir draugus. Vidurinės mokyklos nemėgau, nemėgau sistemos. Net ir dabar savo naujiems mokiniams sakau, kad mano pamokose yra dvi taisyklės. Pirma – just have fun (anglų k. – gerai praleisk laiką – aut. past.), antra – žiūrėk į pirmą taisyklę. Visada laukdavau, kol ateis popamokinės veiklos, Dailės mokyklos laukdavau kaip šventės. Ten liejosi kūryba, ten buvo mano žmonės.

Labai patinka „Girios aido“ muziejus ir jo aplinka. Kai gyvenau pas dėdę šalia Druskininkų, vis ten nuvažiuodavau.  Tuose pušynuose ypatinga energija – atrodo, kad miškų dievai juose būtų apsigyvenę.

Taip pat paminėčiau Antano Česnulio skulptūrų parką. Mane žavi jo kūryba, jo auksinės rankos ir giluminis matymas. Antano kūryboje telpa tiek tautosaka, tiek pasakos – jis ne tik drožėjas, bet ir visapusiškas genijus. Mano dėdės Vytauto Dabruko tėvelis, skulptorius Balys Dabrukas, buvo su Antanu geriausi draugai. Balys buvo labai artistiškas žmogus, ir visoje Dabrukų giminėje to artistiškumo pilna. Štai mano prosenelis buvo ir aktorius, ir muzikantas, statydavo kaimo spektaklius, kviesdavo visus į pirkią ir rodydavo fokusus. Neabejoju, kad ir man tai persidavė. Štai tarkime rašau knygas (paima savo išleistą knygą nuo stalo, atverčia, rodo tuščią lapą), paimu pirštą, įtrinu į rašalą, pripaišau pripaišau ir tada atsiranda piešiniai (rodo knygoje atsiradusius piešinius), bet aš taip pat labai mėgstu spalvas, tada reikia gerai įtrinti pirštą spalvomis… (Toliau rodo fokusą, knygoje atsiranda spalvoti piešiniai, kurie pakratomi vėl dingsta, o vėliau iš knygos, nukritusios nuo grindų, galiausiai „pabėga“ spalvos).

– Tiek Druskininkai, tiek juose gyvenantys žmonės kupini magijos…

– Tikrai taip. Net žodžiais neįvardinsi to jausmo. Tas grojantis muzikinis fontanas, mineraliniai vandenys… Kai su Gintaru (dailininkas Gintaras Jocius – aut. past.) tapėme freską vandens parke, buvo labai gera. Maudynės, saunos, atsipalaidavę žmonės – atrodo, tarsi kitas pasaulis. Žinoma, stiprumo tam jausmui prideda tai, kad čia gyvena mano artimieji, iš čia kyla mano šaknys. Jausmas, kad turi tokį tvirtą pamatą, suteikia stiprybės.

– Galima teigti, kad Druskininkai, kaip miestas miške, ir miškas mieste, yra gamtos kūrinys. O jeigu reikėtų pasirinkti kažkurią meninę formą, kaip pavaizduotumėte Druskininkus? Ar tai būtų milžiniška freska, o gal kažkoks performansas?

– Nutapyčiau kvepiančią freską. Šalia freskos būtinai stovėtų buteliukas, skleidžiantis žiemiškų pušų spyglių aromatą. Nes Druskininkai – tai ir vaizdas, ir kvapas.

– Ką tau reiškia Druskininkų, kaip kultūros sostinės vardas? Kaip jautiesi, būdamas kultūros sostinės ambasadoriumi?

– Tai ir garbė, ir iššūkis, ir tam tikras pasitempimas. Kuo daugiau žmonių pasaulyje sužinos apie Druskininkus, tuo geriau. Tai ypatinga vieta žemėje. Netgi, atrodytų, labai paprasti mūsų turimi dalykai – miškas, mineraliniai vandenys, šaltinių vanduo – yra tikra aukso gysla. Norisi, kad tą ypatingą jausmą pajustų ir kiti žmonės. Kartą vieni draugai iš Amerikos planavo važiuoti į Vokietiją dviem savaitėms ir prieš tai dvi dienas užsuko į Lietuvą. Jiems čia taip patiko, kad visas tas dvi savaites ir praleido čia. Kitiems draugams parodžiau Česnulio parką. Sako: „Kodėl anksčiau nerodei? Mes čia tokį perlą atradome…“ Poetų aprašyti miškai, grybavimas, uogavimas, maudynės vasarą – esame labai laimingi, kad visą tai turime. Manau, kad visi anksčiau ar vėliau sugrįžta prie ištakų, prie pradžios – čia mes tiesiog intuityviai tai jaučiame.

Žinoma, niekas nestovi vietoje. Druskininkai yra gyvas miestas, jis keičiasi ir manau, eina teisinga linkme. Visi mano draugai jau žino Druskininkus, todėl norisi, kad sužinotų dar daugiau žmonių. Turiu įvairių idėjų – organizuoti stovyklas, atvežti čia savo mokinius. Parodyti vietas, kuriose augo ir kūrė Čiurlionis – kai pagalvoji, čia tikra meno Meka…

Kartais viskas atrodo kaip sapnas – vieną dieną atsibundi čia, Lietuvoje, kitą dieną – Los Andžele, dar kitą – Filadelfijoje, Floridoje. Bet vieną žinau tikrai – kol turiu energijos, noriu džiuginti žmones, skleisti pozityvą, kiek jo turiu.

– Ačiū už pokalbį!

Rolandą kalbino Juozas Kazlauskas

________________

Rolandą Dabruką liepos 26 d. 19.30 val. sutiksime Leipalingyje, šių metų Jovingių šventėje, kur jis parodys spektaklį „Piešiu piešiu pasaką“. Spektaklis pastatytas knygos „Zoolidays“ motyvais.

Zoologijos sodo direktorius sulaukė skambučio, kad niekam nebeįdomu jame lankytis, nes  žvėrys visą laiką tokie patys ir vaikams nuobodu į juos žiūrėti. Balandžiai nugirdę šią naujieną pranešė visiems žvėrims. Žvėrys nusprendė persidažyti ir taip vėl pritraukti lankytojus į Zoologijos sodą. Spektaklis – tai interaktyvus veiksmas, kurio metu papasakojama istorija ir dalyviai įtraukiami į įdomias su piešimu susijusias veiklas, pristatomas knygos kūrimo bei iliustravimo procesas. Kviečiame!

____________

Projektą „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija
Informacinis partneris LRT
Mecenatas „Eglės sanatorija“
Generalinis rėmėjas Druskininkų vandens parkas
Rėmėjai: UAB „Akvavita“, UAB „Drusta“, Rotary klubas „Sūrutis“, UAB „Malonės turtas“, UAB „Dzūkas“, viešbutis „Simpatija“, UAB „Stikloporas“, restoranas-picerija „Sicilia“, viešbutis „Goda“, UAB „Transeta“

Liepos 6-oji, Valstybės bei „Tautiškos giesmės“ diena šiemet jau 16-ą kartą suburs lietuvius visame pasaulyje giedoti „Tautišką giesmę“ lygiai 21 val. vietos laiku. Šiemet ši unikali tradicija dedikuojama genialiems šalies kūrėjams: valstybės himno autoriui Vincui Kudirkai ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime.

Organizatoriai šūkiu „Balsais sujunkim horizontus“ kviečia lietuvius visame pasaulyje simboliškai pagerbti M. K. Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų: siekiama bendrai giesmei pakviesti 150 pasaulio lietuvių bendruomenių.

„M. K. Čiurlionis savo kūryboje sujungė muziką, spalvas, Tėvynę ir Visatą į harmoningą visumą. XX amžiaus pradžiai itin progresyvus kūrėjo požiūris į meną, politiką, religiją bei visuomenę šiandien puikiai atspindi mūsų laikų vertybes. Lietuvą jis matė ne kaip žemės lopinėlį žemėlapyje, bet kaip kultūriškai turtingą visumą, vienijančią bendraminčius visur. Būtent tai ir norime kasmet priminti „Tautiška giesme aplink pasaulį“ – kad ir kur bebūtume, visi esame Lietuva“, – sako iniciatyvos autorius Raimundas Daubaras.

Jo teigimu, nedaug kam žinoma, kad „Tautiška giesmė“ ir M. K. Čiurlionis – glaudžiai susiję.

„Vincas Kudirka „Tautišką giesmę“ parašė XIX a. pabaigoje, kai Lietuva, tuo metu priklausiusi carinei Rusijai, išgyveno tautinį atgimimą – Lietuvos inteligentai aktyviai siekė puoselėti lietuvių kalbą, kultūrą, kurti tautinius simbolius. Vienu iš svarbiausių tokių simbolių tapo „Tautiška giesmė“, 1898 m. pirmąkart publikuota laikraštyje „Varpas“. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo aktyvus tautinio atgimimo veikėjas, mokė savo brolius bei seseris giedoti „Tautišką giesmę“ ir 1908 m. sukūrė jos chorinę aranžuotę, kuri buvo melodingesnė ir švelnesnė nei originali versija”, – sako „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ sumanytojas.

M. K. Čiurlionio aranžuotėje skamba turtinga, romantiška harmonija, melodingesnė ir švelnesnė himno versija suteikia kūriniui emocinio gilumo. Ši versija tapo ypatingu tautinio atgimimo laikotarpio simboliu, leidžiančiu lietuvių chorams meniškai ir iškilmingai perteikti tautinę vienybę, jungiant Europos romantizmo muzikos tendencijas su lietuvišku nacionaliniu jausmu.

Būtent ši „Tautiškos giesmės“ versija šiemet skambės Druskininkuose, 2025-ųjų Lietuvos kultūros sostinėje, kurioje kūrė ir M. K. Čiurlionis. Druskonio ežero amfiteatre liepos 6 d., 20 val., prasidės didingas šventinis koncertas. Organizatoriai kviečia atvykti ir švęsti kartu, tapti šios ypatingos šventės dalimi bei pajusti „Tautiškos giesmės“ dvasią gyvai. Koncertą ves Ramūnas Zilnys ir Aistė Plaipaitė, o scenoje pasirodys Guoda Gedvilaitė, Mantas Jankavičius, Neda Malūnavičiūtė, FreeStarz, Kristina Radžiukynaitė KaYra, Kristina Žaldokaitė ir „Vilnius Voices“, Laimonas Bendaravičius, Adas Gecevičius ir Viltė Ambrazaitytė bei kiti atlikėjai.

R. Daubaro teigimu, išskirtinė šiemet bus ir pasaulinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo pradžia.

„Pirmieji himną kasmet gieda Japonijos lietuviai – čia anksčiausiai pakyla saulė, anksčiausiai jie sulaukia ir 21 val. Šiemet „Tautiška giesmė“ skambės Osakoje, EXPO parodoje, kurioje Liepos 6-oji oficialiai paskelbta Lietuvos valstybės diena. Būtent ten mūsų himno žodžiai, vedami P. Geniušo bei P. Vyšniausko, pirmieji nuaidės pasaulyje ir pradės vienybės bangą, keliausiančią per žemynus”, – sako R. Daubaras.

„Tautiška giesmė aplink pasaulį“ gimė 2009-aisiais, kai Lietuvos tūkstantmečio proga jachtos „Ambersail“ įgula pakvietė lietuvius visame pasaulyje vienu metu giedoti himną. Ši pilietinė akcija tapo simboliu, kad Lietuva gyva visur, kur gyvi jos žmonės, o himno melodija – stipriausia jungtis tarp jų, nesvarbu, ar jie gyvena Kaune, Londone ar Sidnėjuje.

„Šiandien, kai pasaulis nuolat skuba ir triukšmauja, kviečiame bent trumpam sustoti ir liepos 6-osios vakarą pajusti „Tautišką giesmę“ kaip vidinę harmoniją, kaip mažą pasaulio stebuklą“, – sako R. Daubaras.

Daugiau informacijos apie giedojimo vietas, prisijungimą ir iniciatyvą rasite oficialioje svetainėje bei socialinių tinklų paskyrose.