Druskininkai margiausią pavasario šventę Velykas pasitiks su įspūdinga gamtos virsmą simbolizuojančia instaliacija – ji iškilo virš gražiausiu Lietuvoje pripažinto Muzikinio fontano. Šventėje taip pat atgims ir simbolinės pavasario švenčių temos – sūpuoklės, judėjimas, atgimimas gamtos stichijų akivaizdoje. Šventei parengtas sūpynių žemėlapis: sūpynių parkas bus įkurdintas prie Muzikinio fontano, o sekant žemėlapiu, įvairiose Druskininkų vietose bus galima rasti dar per 40 sūpynių.

Įsisūpuok, pajusk stichijų šėlsmą ir pakelk dvasią link debesų

Tradiciniame kasdieniame gyvenime su daugybe neatidėliotinų bundančio pavasario darbų atliekamos įvairios šventinės apeigos – tai lyg siekis pagreitinti išorinių jėgų darbą: pavasario polaidžius, paukščių parskridimą, žolės prasikalimą, javo augimą.

„Pagrindinis pavasario  švenčių žaidimų principas – judėjimas,“ – sako Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. Tradiciją suptis sūpynėmis, įsisūpuoti ant medžio šakų, šokinėti ant lentų ar kaip kitaip reglamentavo vietiniai kalendoriai. Anuomet tai buvo susiję su žemės ir žiemkenčių lauko garbinimu: kuo smagiau įsisupsi per Velykas, tuo geriau merginoms derės linai, o vyrams – rugiai. Neatskiriama šventine Velykų pramoga laikytos sūpynės turėjo daug gilesnę ritualinio veiksmo prasmę – tai buvo (ir yra) pasaulio atsinaujinimo, jo pavasarinio atgimimo ir gyvenimo cikliškumo, saulės, kurios link dagėja vasaros, simbolis.

Atsinaujink, atsidavęs skrydžio ir vėjo stichijai

Paprastai sūpynės būdavo įrengiamos tam tikrą prasmę turinčiose vietose – derlių subrandinsiančiuose laukuose ar ant stačių krantų, nuo kurių visu grožiu atsiveria horizontų aukštumos ir gelmės, užliejamos pievos anapus upės ir neaprėpiami toliai. Kai vėjai švilpdavo iš visų pusių, besisupantieji atsidurdavo lyg nesvarumo būsenoje, dieviškosios šviesos centre, pasinerdavo į beribes kosminio pasaulio platybes.

Anuomet sūpynės žiemkenčių lauke, kaimo viduryje ar šalia tos vietos, kur gyvuliai išgenami į ganyklą, žemdirbiui turėjo labai aiškią prasmę – įsisūpavimas simbolizavo siekį skatinti augalų vegetaciją, prišaukti lietų, gauti grūdams gaivinančios drėgmės.

„Tuo tarpu šiandien jau tikrai nesvarbu, kurioje vietoje pastatytos sūpynės, – prie upės, pievoje, miesto centre ar kaimo gale, – dėsto savo pastebėjimus L. Balčiūnienė. – Sūpynių simbolika vis dar išlaiko kai kuriuos prasminius akcentus, bet ir įgauna naujų spalvų, prisitaikydama prie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo sampratos. Kiekvienas besisupantysis ausyse girdi švilpiantį vėją, vadinasi, atsiduria vienoje iš esminių visatos stichijų – vėjo (oro) stichijos valdžioje. Sūpynės kaip viesulas kelia aukštyn, žmogų apima atgaivinanti, gydanti oro erdvės stichija ir pakelia jo dvasią link debesų, o tyras pavasario oras apvalo ir sustiprina svarbiausia, kas yra būtina gyvenimui, – kvėpavimą kaip dvasią. Taigi, sūpynės yra tarsi simbolinė švytuoklė tarp dangaus ir žemės ir nukreiptos į vasaros saulėgrįžos saulę, o tyro oro stichija yra labai naudinga visų, kurie suposi ant pavasarinių sūpynių, ir visų švenčiančių žmonių kūniškai ir dvasinei prigimčiai.“

Pasitik pavasarį veidu į saulę

Kitas tradicinių sūpynių ypatumas tas, kad jos dažnai buvo statomos nukreipiant į saulę. Todėl supimasis sūpynėmis – tai tarsi skrydis ore, prisigėrusiame savito žemės ir pradedančios žaliuoti augalijos kvapo, veidu į saulę ir priešais saulę, taip pasitinkant saulėgrįžą ir metų pirmosios pusės kalendorinio ciklo piką. Tradicinėje kultūroje judėjimas ir kelias priešais tekančią saulę, į rytus, visuomet asocijuojasi su gyvenimu ir atgimimu.

Pavasarinę sūpynių saulės simboliką patvirtina unikalios ir labai archainės žmonių asociacijos: žaidimą ankstyvą Velykų rytą jie prilygindavo saulės supimuisi. Švytuoklinis sūpynių judėjimas simbolizavo metafizinės erdvės tarp dangaus ir žemės sukūrimą judant gyvenimo ir saulės, vasaros saulėgrįžos kryptimi.

Sąsają su saule savo knygoje Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene įtaigiai apibūdina Marija Gimbutienė: „Pavasario šventės – tai džiaugsmo, išreiškiamo sukantis, šokant ar supantis, šventės. Ši dinamika mene vaizduojama ratais, koncentriniais apskritimais bei vainikais. Liaudies menas ir tautosaka parodo saulės galias: stiprų dinamiškumą, formų įvairovę, ypatingą spalvų kaitą bei darną. […] Liaudies ir proistoriniame mene saulė vaizduojama įvairiai: tai spinduliuojanti saulė, vainikas, ratas ar skritulys“.

Tradicinės prasmės laukiant troškimų išsipildymo

„Senajame kaime be sūpuoklių velykinis džiaugsmas būdavo neįsivaizduojamas,“ – pasakoja DKC etnografė Lina Balčiūnienė. Sūpuokles vyrai dažniausiai kabindavo ant kalnelio, tarp dviejų greta augančių ar ant vieno tvirto medžio. O jei per Šv. Velykas pasitaikydavo šaltas oras, jas įrengdavo daržinėje. Šventinę dieną, pradedant vidurdieniu, pirmieji prie sūpynių rinkdavosi vaikinai ir merginos, vėliau sueidavo visas kaimas.

Vyrai supdavosi poromis, stovėdami, merginos – sėdėdamos. Anot etnologo Liberto Klimkos, supimasis buvo ir vienas iš merginimo būdų: „Vaikinai pasisodindavo merginas ant sūpuoklių ir supdami vis „netyčia“ priliesdavo ar apkabindavo. Jaunimas būdavo padykęs visais laikais, o ypač pavasarį, mat po Gavėnios prasidėdavo pasiruošimas vedyboms, piršlybų metas, todėl erotiškumas nuo pavasario švenčių neatsiejamas.”

Besisupdami jaunuoliai, dažniausiai merginos, dainuodavo sūpuoklines dainas ir stengdavosi įsisupti kuo aukščiau. Sūpuoklinės dainos buvo apie būsimas vestuves, planus išeiti iš tėvų namų ir kurti savo šeimą. Tikėta, kad kiekvienas atskiras žmogus ir kartu visa kaimo bendruomenė ant sūpynių gaus savo laimingą dalią – gerą derlių, sėkmingas vedybas, tvirtą ir laimingą šeimą.

Sūpuoklinėse dainose glūdi vėjo (oro) stichijos, kuri padeda patekėti rytinei aušrai ir dovanoja įsisupančiai merginai laimingą dalią, vaizdinys. Sūpynės turėjo ir dalios, kaip giminės pratęsimo, simboliką. Įsūpuodamos ir kurdamos erdvę tarp žemės ir dangaus dėl gyvenimo, sūpynės tarsi buvo sukurtos merginas ir vaikinus suvesti į vedybines poras, o supimasis turėjo tam tikrą aliuziją į vaiką, supamą lopšyje.

Sūpuoklinių dainų emocingumas

Prie kaimo sūpynių susirinkęs jaunimas pokštaudavo, ratuodavo, šokdavo ir dainuodavo. Dainavimas supimosi metu padėdavo geriau įsisupti, dainų ritmas sutapdavo su supimosi ritmu. Sūpuoklinėse dainose ryškus apeiginis judesys ritmui ir intonacijai suteikė gyvybės. „Jas dainuodavo garsiai, kartais net parėkaujant, – dėsto L. Balčiūnienė. –  Šių dainų ryšį su apeigomis pabrėžia tik joms būdingi refrenai „oi, liu ly liu ly“, „ūčia lylia“.  O kad tai tikrai iš amžių glūdumos atėjusios dainos, parodo dainos gale kartais pasigirstantys šūksniai „ūčia“.“

„Ir labai gaila, kad  20 a. pabaigoje šios dainos, turėjusios apeiginę prasmę, nunyko, – sako etnografė, – bet vyresnio amžiaus žmonės vis dar prisimena, kad sūpuoklinės dainos giedamos tik supantis. Išlikusios ir užrašytos sūpuoklinės dainos itin savitos“.

Tautosakos pateikėja Stasė Kvaraciejienė sako, kad sūpuoklinių dainų mažai prisimenanti: „Ale kap supdavomės per Velykas, vis tiek giedodavom. Svarbu būdavo, kad dainų į supimosi ritmų pataikyt“.

Tarp sūpuoklinių dainų melodijų yra labai gražių – plačiai įsiūbuojančių, savo sandaroje išlaikančių naivumo, lopšinėms artimo nuoširdaus švelnumo. Sūpuoklinių dainų tekstai – poetiški. Raginimas „supkit meskit“, kuriuo dažnai prasideda daina, fizinį veiksmą supoetina, praplėsdamas akiračius ir atverdamas tolius.

Oi tai pakotėm sūpuokłėlas,
Oi tas varines raikštelas.
Oi aikšy, aikšy dukrela
Tai pasisupsim jaunoji.
Oi kad derėtų lineliai,
Oi kad užaugtų grūdeliai…

Taigi, supkimės, pasitikdami pavasarį! Įsupkime žemę, skriskime auktšyn kartu su paukščiais, budinkime augeniją, giliai kvėpuokime, atsukę veidą į saulę! Sakralus supimosi veiksmas žemės, dangaus, saulės ir vandens stichijų erdvėje kviečia praddėti kurti naują gyvenimo etapą.

Rengiant straipsnį, konsultavo ir unikalią medžiagą pateikė Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė.

Parengė Druskininkų kultūros centras.

Nuotraukos – Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras.

Velykų šventės Druskininkuose programa – druskininkai.lt/velykos

Su pavasario spinduliais ir vėjo gūsiais į mūsų namus ir širdis ateina margiausia pavasario šventė – Šv. Velykos. Nors vėl laikinai uždaromos durys, Druskininkai atveria langus ir kuria įstabią pavasario šventę „Įsupk Velykas Druskininkuose“, kuri pakylės vilčiai ir naujam džiaugsmui, dar stipresnei bendrystei savo šeimose ir vietinėse bendruomenėse.

Velykos Druskininkuose bus kupinos malonių netikėtumų, muzikos garsų, žaismingų pramogų, kvies įsisūpuoti virš debesų ir pasinert į stichijų šėlsmą. Čia bus galima rasti ir atrasti daugybę pavasariškų malonumų akims, ausims ir širdžiai, pasikrauti geromis emocijomis, svaigintis tyru pušų aromatu, pasinerti į neskubrią Nemuno tėkmės meditaciją, atsiduoti saulės glamonėms.

Žėrintys pavasario kerai

Pamenate mįslę iš vaikystės „Pramuši ledą – randi sidabrą, pramuši sidabrą – randi auksą“? Na, žinoma, tai – kiaušinis, svarbiausias Velykų simbolis! Ši mįslė, paprastą kiaušinį apgaubianti netikėtu grožiu ir suteikianti jam papildomą vertę, įkvėpė šventei Druskininkuose sukurti nepaprastą reginį.

Pasak Druskininkų savivaldybės Turizmo, komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėjos Vaivos Žagunienės, Velykų savaitgalį pačioje miesto širdyje, Gydyklų parke, vėl prasiverš galingas gražiausiu Lietuvoje pripažintas muzikinis fontanas, kerintis šokančiomis vandens  srovėmis, kurios vakare nusidažo ryškiaspalvėmis šviesomis.

Virš fontano iškils Lietuvoje dar neregėta milžiniška velykinė instaliacija, simbolizuojanti gamtos virsmą. Į beribes aukštumas iškilęs didingas, prabangus, tviskantis neįtikėtino dydžio margutis, lydimas svajingų muzikos garsų, pažadins pilve drugelius ir sukels magišką pavasario atgimimo svaigulį.

Įvyks netikėta ir fantastiška tradicinio Velykų kiaušinio transformacija: šildantys saulės spinduliai pagaliau ištirpdys ledo apvalkalą ir paskleis auksu žėrinčius pavasario kerus, kurie kiekvienam susuks galvą! Neabejojame, kad reginys išjungs smegenis, nustums į šoną mažmožius, sugriaus ribas ir įkvėps atgimti.

Įsupk saulės sūpynes

„Pagrindinis pavasario švenčių žaidimų principas yra judėjimas, o velykinis džiaugsmas be sūpuoklių tiesiog neįsivaizduojamas! – sako Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. – Jeigu senovėje prasminę reikšmę turėjo, kurioje vietoje pastatytos sūpynės, – prie upės, pievoje, miesto centre ar kaimo gale (įsisūpavimas simbolizavo siekį skatinti augalų vegetaciją), tai dabar sūpynių simbolika įgauna naujų spalvų, prisitaikydama prie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo sampratos.“

Sūpynės – tai svaiginantis skrydis ore, prisigėrusiame garuojančios žemės ir pradedančios žaliuoti augalijos kvapo, veidu į saulę ir priešais saulę, kai ausyse girdi švilpiantį vėją ir atsiduri vienoje iš esminių visatos stichijų – vėjo valdžioje. Jos kaip viesulas kelia aukštyn, pakelia dvasią link debesų, o tyras pavasario oras apvalo ir sustiprina svarbiausia, kas yra būtina gyvenimui, – kvėpavimą.

Specialiai šiai progai Gydyklų parke bus įrengtos sūpynės, kviečiančios įsisūpuoti kuo aukščiau, pasinerti į beribes kosminio pasaulio platybes, išsilaisvinti, atgimti ir su viltimi pasitikti saulėgrįžą – naują gyvenimo etapą.

O norintys galės išbandyti pavasarinį skrydį, sekdami sūpynių žemėlapį – įvairiose Druskininkų vietose bus galima rasti per 40 sūpynių.

Skambančios kurorto erdvės

„Be galo pasiilgę muzikos, bet vis dar negalėdami pakviesti į gyvo garso koncertus tikroje scenoje, tęsiame pirmojo karantino tradiciją ir sugrąžiname didelio populiarumo sulaukusią sceną ant ratų – Muzikuojantį autobusiuką,“ – pasakoja Druskininkų kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė.

Nuostabią Velykų popietę autobusiukas su jame gyvai grojančiais ir dainuojančiais druskininkiečiais atlikėjais suks ratus kurorto gatvėmis, skersgatviais, pėsčiųjų takais, parkuose, Druskonio ežero pakrantėje, užklups besivaikščiojančius ar pramogaujančius pačiose netikėčiausiose erdvėse ir sprogdins gerą nuotaiką, siųsdamas šventinius muzikinius linkėjimus bei sveikinimus.

Sielas virpins saksofonisto Tomo Čiukausko spalvingos improvizacijos ir netikėti sąskambiai, o R&R (Ronatos ir Rūtos Kotrynos) dueto romantiškas ir kartu uždegantis šėlsmas privers judėti muzikos ritmu ir patrypti kojomis.

Pabudink žaltį, aukso karūna vainikuotą

Ar žinojote, kad vienas linksmiausių Velykų žaidimų – margučių ridenimas – buvo skirtas žemės ir jos gyvių – žalčių ar gyvačių išbudinimui? Tikėta, kad gyvatės, pasivertusios kiaušinio gemalu, žaidimo metu sudaužius kiaušinį išlįsdavo, o šliauždamos pažeme budino augaliukus ir kvietė juos greičiau dygti ir žaliuoti. O štai žaltys – geroji namų dvasia, gerovės, sveikatos ir vaisingumo nešėjas, apgaubia namus ir šeimą dabar taip reikalinga saugančia ir globojančia galia.

Gydyklų parke šalia muzikinio fontano įsikūrusioje Velykų pramogų erdvėje bus galima rasti spalvingų lovelių margučių ridenimui ir parugtyniauti su šeima. Žinoma, margučius reiks atsinešti patiems. Ridenimas – linksmas šeimos žaidimas, simbolinės varžytuvės –  juk tą, kuriam pavyks margutį nuridenti toliausiai, sėkmė lydės visus metus, o tas, kuris surinks daugiausia margučių, visus metus bus linksmas ir laimingas. Ir neverta graužtis, jei kiaušinis bežaidžiant suduš – šitaip bus išlaisvintos jame slypinčios galios, o jos tokios stiprios, kad gelbsti žmogų visus metus.

Išjudink Velykas

Tie, kurie mėgsta aktyvų laisvalaikį, judėjimą ir turi norą patirti kažką naujo, žino, kad Druskininkai garsėja nuotykių kupinais orientaciniais žaidimais, rengiamais įvairiomis progomis. Ne kitaip bus ir per šias Velykas: susidomėjusiųjų laukia nepaprasta šeimos šventinė kelionė po Druskininkus „Išjudink Velykas“, siurprizai ir nepamirštami nuotykiai.

Anot žaidimo organizatorių, kadangi žaidimai būna labai populiarūs ir sulaukia daug norinčiųjų išbandyti jėgas, reikėtų paskubėti registruotis bit.ly/isjudink-velykas, sekmadienio rytą kuo anksčiau išsilukštenti iš lovos ir išridenti savo šeimą į Velykų miestą.

Beje, kurortas kupinas spalvingų ir nepamirštamų istorijų. Dažnas mėgsta paklajoti mylimo miesto gatvėmis, kuris prabyla vaizdais, spalvomis ir potyriais. Gidai – tie žmonės, kurie kūrybiškai ir žadindami smalsumą lydi smalsuolį, prakalbina miestą, jo detales ir žmones, atskleidžia istorijos subtilybes ir tradicijas. Tad norintys galės prisilieti prie kurorto paslapčių kartu su daug istorijų žinančiomis gidėmis Ramune Sadauskiene ir Plepia ponia Druskininkuose – Birute Matusevičiene.

Velykinių dekoracijų parkas

Jei tik pakvieti kurti, Druskininkų įstaigos, bendruomenės, verslo atstovai iškart atsiliepia, įjungia fantaziją, pasiraitoja rankoves ir sukuria neįtikėtinus kūrinius! Šalia muzikinio fontano įsikūrusi pramogų erdvė su sūpynėmis, margučių ridenimo loveliais bus išpuošta bendruomenių sukurtomis velykinėmis dekoracijomis. Čia kuriama ir gyva pavasario puokštė – druskininkiečių margučiais išdabintas pradedantis sprogti krūmas. Pakabinti savo margutį čia galės kiekvienas norintis.

Tad pavalgius pusryčius ir išrinkus stipriausią kiaušinį, laikas traukti pasivaikščioti! Neskubanti vaikštinėti po besiskleidžiantį kurorto parką, mėgautis, lepintis, poilsiauti, klausytis muzikos ir atrasti smagias, spalvingas, žaismingas bendruomenių sukurtas dekoracijas. Kartu su šeima galėsite išlaisvinti kūrybines galias, paversti dekoracijas pasakos personažais ir sukurti nepaprastą Druskininkų Velykų istoriją.

Virtualios Velykų pamokos ir pramogos

Tiems, kurie į kurortą negali atvykti, Druskininkų amatų centras „Menų kalvė“ siūlo virtualias pramogas: floristė Rasa Dambrauskaitė iš Leipalingio pamokys surišti Velykų verbą, kuria papuošite savo namus, paganyti akis sertifikuotos amatininkės Laimos Saviščevienės (Merkinė) sukurtų verbų parodoje, su floriste Rūta Kazakevičiene (Druskininkai) pasigaminti velykinį vainiką ir kitas dekoracijas. Kadangi per Velykas visi margina kiaušinius ir sukuria tikrai spalvingų ir netikėtų šedevrų, kviečiame fotografuoti margučius ir dalyvauti konkurse „Gražiausias velykinis margutis”.

Taigi, įsupkime Velykas Druskininkuose, patirkime emocijų pliūpsnį ir ištieskime rankas pavasariui – kad kitą kartą visų lauktų plačiai atvertos kurorto durys!

Per adventą lietuviai susilaikydavo nuo pasilinksminimų, ištisas keturias advento savaites griežtai paisė draudimo dainuoti. Tik Pietryčių Lietuvoje, daugiausia ─ Dzūkijoje,  per visą adventą iki Trijų karalių, o kartais ligi pat Užgavėnių dainuotos savitos advento-Kalėdų dainos, kurios paryškino santūrią Kalėdų laukimo nuotaiką. Šių dainų melodija buvo kitoniška, santūresnė, lėtesnė, labiau priminė šventas giesmes nei dainas. Pasak dainininkų, dainos vadinamos adventinėmis, nes jų gaidos yra gūdesnės.

Giesmių apeigiškumas ir žmonių gyvenimo paralelės su gyvūnais

Dzūkijoje šios dainos dažniausiai buvo dainuojamos šokant. Pasak tautsakos tyrinėtojo Donato Saukos, neskubūs, iškilmingi šokių judesiai ─ paprastai tik žingsniavimas ratu, eilėmis, priešpriešiais ─ uždeda dainoms oraus, santūraus apeigiškumo antspaudą.

Ramus, lėtas šitų dainų vidinis judesys, nesudėtingas piršlybų, vedybų motyvas, šakotinė sandara su nelabai įprastais mūsų liaudies lyrikai gyvūnijos atstovais ─ kiškiu, lape, vovere, jerube ar žinomais vanagu, gegute. Pavyzdžiui, kas girioj pamigo? ─ laputė; kas ją budins? ─ kiškelis, nes medžiotojai girią apstojo, laputė jų nebijo – šoks šuolį ir pabėgs nuo kurtų. O žmogiškoje šakoje jau mergelė dvare pamigo, ją motulė budino, pilnas dvaras prijojo bernelių, bet mergelė jų nebijo – suprask, kad ji laukia piršlių ir jau yra susikrovusi kraitį.

Dainų kompozicija ir tematika

Advento-Kalėdų dainos nesunkiai atpažįstamos iš specifinių teksto elementų. Čia vyrauja tokie refrenai, kaip „kalėda“, „kalėdzieka“, „lėliu kalėda“, „leliumai“, „aleliuma“, „aladumai“, „oi lėliu lėliu“.

„Įdomu, kad šie priedainiai praktiškai nepasitaiko kitų žanrų dainose, ─ teigia Jurgita Ūsaitytė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja. – „Kalėda“ – ne tik refrenas, šūksnis, bet ir kalėdinių dainų personažas, įvaizdis. Pavyzdžiui, apdainuojama, kad jos atvažiuoja geležų ratais, diržų botagais, atveža lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius. O susitikusios pulką jaunimo, mergelėms siūlo prausyklų, kad jos būtų gražios, skaisčios, berneliams – černylų, neva jiems užtenka būti apsileidusiems.“

Pati bendriausia, visa apimanti ir visa apibendrinanti advento-Kalėdų tema yra vestuvinė tema. Advento dainose pasitaiko vaikinų ir merginų suporavimo motyvų arba jose tiesiog kuriamas supoetintas merginos paveikslas. Pati vestuvių idėja perteikiama kitoniškai nei tikrosiose vestuvių dainose – čia vyrauja gyvūnų medžioklės, jų vijimo, gaudymo vaizdai. O gyvūnų medžioklė įvairių tautų folklore metaforiškai reiškia piršlybas: gaudomas, persekiojamas gyvūnas simbolizavo merginą, o medžiotojas – piršlius ar jaunikį.

Kitas svarbus apeiginis momentas, palikęs įspaudą kalendorinėse dainose, tai jaunimo brandos apeigos, susijusios su žmogaus socialinio statuso pasikeitimu, paprasčiau – įrašymas į bernus ir mergas. Tarkim, bernelis raginamas mesti bernų naravėlį (būdą, įpratimą) ir imti vyrų naravėlį (dalgę ar žagrę), o mergelė skatinama imti marčių naravėlį (t. y. pjautuvėlius, muštuvus, šaudyklę).

Autentiško folkloro naujos spalvos ir prasmė

Šiuo metu advento-Kalėdų dainos dainuojamos, bet kitaip. Jau tikrai nebeišgirsime šių dainų skambant taip, kaip prieš 100 metų. Dabar šios dainos žmonėms reiškia jau kitus dalykus. Seniau jų savita simbolinė kalba tarsi užpildė advento ir Kalėdų laikotarpio apeiginį turinį, o šiais laikais kalendorinių dainų išgirsti daugiausia progų būtų folklorinių ir etnografinių ansamblių koncertuose. Šiuolaikiniai kūrėjai tokių dainų pagrindu yra sukūrę nemažai puikių improvizacijų, kurios labiau priimtinos jaunimui.

Avento-Kalėdų dainos šiadien dainuojamos kitais tikslais – iš esmės pramoginiais ir pažintiniais. O tie, kurie suvokia šių dainų unikalumą ir senumą, junta jų melodijų ir tekstų magiją, be abejonės, dainuodami jaučia ir estetinį malonumą.

Be to, šios dainos kuria savitą Lietuvos ir džiugina žmonių, išsiilgusio savo krašto tradicijų, širdį.

Etninės kultūros globos tarybos specialistai, parengę lietuviško kalėdinio folkloro ir postfolkloro kūrinių sąrašą, Jūsų dėmesiui pristato advento-Kalėdų dainų grojaraštį youtube platformoje.

Druskininkuose jau kvepia Kalėdomis – beveik mėnesį trukę kurorto puošybos darbai baigti, penktadienį jau įžiebta daugiau kaip 20 metrų aukščio stulbinanti karūnuota didžioji miesto eglė, apšviesta specialiais lazeriais, o šalia jos suspindo beveik 60 originalių, verslo ir bendruomenės sukurtų kalėdinių eglučių parkas, stebinantis netikėtais sprendimais.

„Kiekvienais metais galvojame, ką įdomaus pasiūlyti kurorto svečiams – šie metai ne išimtis. Kartu su verslu, su bendruomene pasistengėme, kad Druskininkai spindėtų kaip niekad ryškiai. Pandemija diktuoja, kad Kalėdas šiais metais švęsime ne gausiame draugų būryje, o su šeima, todėl gražiausias metų šventes Druskininkai pasitinka kaip tikras ŠEIMOS Kalėdų miestas, kur kiekviena šeima ras ką pamatyti, kur pasivaikščioti, iš ko pasisemti stebuklingo švenčių laukimo“, – sako Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas.

Žada inovatyvius sprendimus ir…. sniegą!

Žiemos švenčių sezono pradžią Druskininkai paskelbė gruodžio 4 dieną, penktadienį – transliacijos Druskininkų kultūros centro Facebook paskyroje metu buvo galima stebėti šventinius pasirodymus ir karūnuotos eglės įžiebimą Pramogų aikštėje.

„Pasigrožėti Druskininkais galėsite visą šventinį laikotarpį, tad saugokime save ir savo artimuosius, tegul Kalėdos būna jaukios, gražios ir saugios “, – sako Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas.

Druskininkai – vienintelis miestas visoje Lietuvoje, galintis garantuoti, kad kalėdiniu laikotarpiu sniego tikrai bus! Jei sniego nepadovanos gamta, tuomet sniegu pasirūpins „Snow Arena“.

Šiais metais kurortas ypač orientuojasi į inovatyvius sprendimus: šventinei nuotaikai sukurti bus pasitelkti garso ir šviesų dronai, lazeriai, specialus apšvietimas. Specialiai šioms šventėms Druskininkai sukurs Instagram filtrus, o visi norintys pasigrožėti kurortu galės tai padaryti virtualiame ture.

Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro direktoriaus Rimantas Palionio teigimu, gruodžio mėnesiui lietuviai aktyviai rezervuojasi nakvynę kurorte. „Didelis Druskininkų privalumas – išnaudotos erdvės, tad poilsis čia saugus ir žmonės tai vertina“, – sakė R. Palionis.

Žėrintis kurortas abejingų nepaliks

Magiškos instaliacijos pasitiks visus, vos įvažiavus į Druskininkus: papuošta pagrindinė kurorto gatvė, spindi parkai ir skverai, pagrindinėje miesto arterijoje ─ Vilniaus alėjoje ─ žiba žvaigždynai, o Druskonio ežero pakrantėje praeivių žvilgsnius traukia spindintys medžiai, magiškos burtininkės ir grojančios fėjos, šokėjų iš pasakos pora bei specialiai žiemos šventėms sukurtas išskirtinis kurorto simbolis – trys karūnuotos pušys.

K. Dineikos sveikatingumo parkas lankytojus pasitinka šviečiančių paukščių alėja, o parko centre galima pamatyti tris įspūdingas iliuminacijas – paties Kalėdų senelio elnius.

Šalia M. K. Čiurlionio meno muzikos mokyklos esantį muzikinį skverą puošia trys grojančios fėjos. Įspūdingą efektą mieste kuria ir žvilgantys žiemos fontanai Gydyklų parke ir M. K. Čiurlionio gatvėje – ten, kur vasarą buvo galima atsigaivinti vandens srovėmis, visą šventinį laikotarpį bus galima pasigrožėti žėrinčiomis instaliacijomis – švieselių „vandens srovėmis“.

Visą gruodžio mėnesį įvairiose papuoštose erdvėse bus galima sutikti kalėdomobiliu ar spindinčiu kalėdiniu traukinuku pralekiantį ir patį Kalėdų senelį!

Kurorto centre – Kalėdų senelio rezidencija

Šalia didžiosios Kalėdų eglės skaidriame kupole įkurta ir Kalėdų senelio rezidencija – visi einantys pro šalį tarsi pro padidinamąjį stiklą matys paslaptingą ir magišką Kalėdų senelio pasiruošimą didžiosioms šventėms. Skaidriuose kupoluose įkurtos ir specialios kalėdinės vitrinos. Mažųjų kurorto svečių čia pat lauks ir prakartėle su tikromis, gyvomis avelėmis!

Devintus metus tęsiama Druskininkų savivaldybės originalių kalėdinių eglučių parko iniciatyva – Gydyklų parke, šalia muzikinio fontano naujomis spalvomis ir nežabota fantazija nušvis druskininkiečių sukurtas kalėdinių eglučių parkas – jau dabar aišku, kad iš vietinio verslo ir bendruomenės galima tikėtis pačių netikėčiausių sprendimų, kuriais galės pasigrožėti kiekvienas norintis .

Šiais metais parke bus sumontuotas inovatyvus apšvietimas, padėsiantis sukurti šventinę nuotaiką.

Specialios kalėdinės edukacijos

Šįmet aktyvus ir smagus pasiruošimo šventėms gyvenimas persikels ir į internetinę erdvę.

Druskininkų kultūros centras kartu su floristais ir amatininkais parengė kalėdines edukacijas, kurių metu pasigaminti kalėdinius papuošimus eglutei ir akcentus namams, gražiai supakuoti dovaną, pasidaryti kalėdinį vainiką, pasisiūti šių metų mūsų mažųjų draugą ─ medžiaginį Nykštuką, pasigaminti senovinį Kūčių patiekalą, iškepti vitražinius sausainius.

Mažųjų kurorto svečių laukia ir daug siurprizų ─ konkursų, darbelių, virtualių susitikimų ir video-skambučių su Kalėdų seneliu, kuris perskaitys pačius gražiausius ir nuoširdžiausius gautus laiškus ir palinkėjimus!

Druskininkai kviečia šventes pasitikti saugiai, jaukiai, optimistiškai, kartu su mylima šeima grožintis stebuklinga ir išskirtine, būtent Jums sukurta pasaka.

Parengta įgyvendinant projektą „Kultūra arčiau“, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos.

Ar žinote, mielieji, kad tamsiosios dienos ir dar tamsesnės naktys jau eina prie pabaigos ir saulė rengiasi grįžti? Ar jaučiate, kad jau ima kvepėti Kalėdomis? Ar ruošiatės sutikti Kalėdų džiaugsmo laukimo stebuklą?

Sunkus, bet rūpestingas sprendimas

Daugelis klausiate, ar ateis Kalėdos į mūsų mylimus Druskininkus? Žinoma, be jokių abejonių! Tik dėl ribojančios realybės ─ kiek kitokios. Ramesnės, tykesnės, šeimyniškos, tačiau ne ką mažiau jaukesnės, šviesios ir spindinčios.

Pasak Druskininkų kultūros centro direktorės Rimutės Viniarskaitės, įvertindami pandemijos grėsmes ir sveikatos ekspertų rekomendacijas, saugodami druskininkiečių ir kurorto svečių sveikatą, kalėdinės šventės Druskininkuose organizatoriai priėmė vieną sunkiausių sprendimų ─ nekviesti Jūsų į žmones suburiančius renginius.

„Šįkart nesirinksime į koncertus Pramogų aikštės scenoje, laikinai lankytojams bus užvertos Kalėdinio miestelio durys, senelis Kalėda nespaus rankos savo rezidencijoje, nebešurmuliuos spalvinga mugė. ─ sako R. Viniarskaitė. ─ Visa tai sutraukdavo minias žmonių, o kontroliuoti saugių atstumų laikymąsi būtų itin sudėtinga.“

Saugūs pasivaikščiojimai po spindinčiais žvaigždynais

Tačiau Kalėdos bus – su vitrinų, namų, autobusų  žiburiais. Su miesto parkų, gatvių, kvartalų, bendruomenių erdvių, Jūsų kiemų ir namų eglučių žvaigždėm. Su šventinės nuotaikos pliūpsniu Kalėdinių eglučių alėjoje. Mūsų bendruomenės, įstaigos, verslo atstovai jau ne kartą įrodė, kokie jie kūrybingi, geranoriški ir pasirengę kartu kurti šventę bei dalintis džiaugsmingomis emocijomis. Tad visi kurorto kampeliai, skvereliai, langai ir terasos apsirėdys spalvingomis iliuminacijomis. Puoškitės ir skleiskite šventinę nuotaiką sau ir kitiems!

Pagrindinė miesto arterija ─ Vilniaus alėja ─ iškels žvaigždynus ant šakų, praskleis sidabro žiedus ir susilies su mirgančiais dangaus šviesuliais. Didžiosios eglės karūna gruodžio pradžioje nušvis vilties, gėrio ir grožio kristalais, grojančios fėjos ir sidabrinės laimės paukštės pažers pilnas rieškutes meilės, gėrio ir grožio žiedų.

Naujomis spalvomis ir nežabota fantazija nušvis tradicinė Kalėdinių eglučių alėja, kurioje savo sukurtas eglutes pristatys kurorto įstaigos ir organizacijos – jos tam jau intesyviai ruošiasi, tačiau kūrybinius sumanymus saugiai laiko paslaptyje. Pasivaikščoti šia alėja ir pasigrožėti druskininkiečių fantazija ir kūrybingumu – tikras malonumas.

Įspūdinga instaliacija – kurorto simbolis – trys auksu karūnuotos pušys sankryžoje prie Druskonio ežero primins, kad gyvenimas čia nesustojo, tik pritilo ─ laikinai. Ir persikėlė arčiau namų, dar glausčiau suburdamas šeimas.

Vėlais vakarais, laikantis visų rekomendacijų ir saugių atstumų, drauge su artimiausiais žmonėmis bus smagu pasivaikščioti po spindinčias, šventiškai nuteikiančias ir melodingai skambančias miesto erdves, išgirsti paslaptingą arba linksmą pasaką, galbūt sutikti ekologišku autobusiuku tyliai pralekiantį senelį Kalėdą ar jo pagalbininkus ir perduoti jam dailiai ir nuoširdžiai parašytą laišką su pačiais gražiausiais linkėjimais. Pasivaikščioti po parką ir alėją nesibūriuojant, saugiai grožintis žaliaskarėmis ir fotografuojantis bus galima ir po Naujųjų metų.

Kalėdų eglės įžiebimo šventė – internetu

Žiemos švenčių sezono pradžią Druskininkai skelbs gruodžio 4 d. Jaukiai įsitaisę saugioje savo namų aplinkoje tiesioginės transliacijos metu* galėsite stebėti karūnuotos Druskininkų eglės įžiebimą Pramogų aikštėje.

Eglės įžiebimo LIVE transliacijos metu su jauduliu lauksime Jūsų tūkstančių širdelių fejerverkų ir palaikymo! KVIESKITE DRAUGUS Į ŠVENTĘ IR DALINKITĖS ŠIA ŽINIA!

Parengta įgyvendinant projektą „Kultūra arčiau“, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos.

Dzūkija ─ bene dainingiausias Lietuvos kraštas, o liaudies daina yra pati geriausia mūsų tautos dvasinių turtų išraiška ir saugotoja. Dzūkų dainos labai melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta: kalvos ir šilai ar upių vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Išsaugoti tai, kas unikalu ir ilgaamžiška

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu, – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia advento, kalėdinių, Jurginių, sūpuoklinių dainų, raudų.  Dėl melodijos vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo, dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis liaudies dainininkų.

„Dzūkijos regionas tautosakos tyrinėtojams ypač dėkingas kraštas dėl iki šių dienų išlaikyto tradicinio dzūkų pasaulėvaizdžio, senųjų papročių gyvavimo, – teigia Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. – Čia tebėra daug talentingų nematerialios kultūros pateikėjų, tačiau tik nedaugelis iš jų žinomi plačiajai visuomenei.“

Anot etnografės, ypatingas Dzūkijos krašto kultūrinis identitetas turi atrasti savo vietą ir būti išsaugotas. 1994─2014 m. jos pačios užrašytos unikalios Elenos Baublienės-Bakanauskaitės atliekamos dainos iki šiol buvo saugomos Druskininkų kultūros centro archyve, o dabar sugulė į išskirtinę išliekamąją vertę įgijančią kompaktinę plokštelę.

CD – jausmų ir gyvenimo būdo įprasminimas

Kompaktinė plokštelė “Aš suskyniau rožių kvietkų” yra neįkainojamas dzūkiško paveldo lobis.  Joje skamba dainininkės-pateikėjos E. Baublienės-Bakanauskaitės gyvai ir unikaliai atliekamos darbo, kalendorinių švenčių, jaunimo-meilės ir vestuvinės dainos: šeimos dainos „Aš suskyniau rožių kvietkų“,  „Tu gegula, gegula raiboji“, vestuvių dainos „Gyrėsi svotas labai bagotas“,  „Žantuli mano“, „ Vai, kur aš gėriau uliavojau“, „Parai dukrałė iš jaunimėlio“ ir kitos, „Aš pas savo giminėłį (vaišių daina), „Vai, nėra nėra“ (jaunimo-meilės daina), skalbimo daina „An šalto šalcinėlio“, rugiapjūtės – „Kukavo gegułė vyšnelių sodelin“ ir daugelis kitų. Iš viso – 25 reto grožio dainos, kurios išliks ateities kartoms. Dainos į kompaktinę plokštelę sugulė artėjant E. Baublienės-Bakanauskienės gimimo 95-čiui.

„Dainininkės atliekamos  kalendorinių apeigų, darbo, vestuvinių dainų melodijos išlaiko autentiškus apeiginėms dainoms būdingus bruožus ir tuo yra ypač išskirtinės,“ – teigia L. Balčiūnienė.

Dainininkės gebėjimas dainuoti ne tik solo, bet ir darniai suskambėti duete ar būti puikia dainos vedančiąja traukiant ją būriu, puikiai išryškėja dainose, atliekamose kartu su folkloro ansambliu “Stadałėłė“ ir su šio ansamblio buvusiomis narėmis Emilija Pugačiauskiene (gim. 1938 m.  Rodukos k., Varėnos r.), Joana Tamulevičiene (gim. 1932 m.  Daržalių k. Varėnos r.), Jadvyga Kašėtiene (gim. 1934 m.  Viečiūnų k., Druskininkų sav.).

Rengiant kompaktinę plokštelę panaudota Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo ir L. Balčiūnienės užrašyta medžiaga. Plokštele, kaip mokomąja priemone, galės naudotis folkloro ansambliai, bendrojo lavinimo mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos pamokų metu. Jos tiražas ─ 500 vnt.

Daina kaip vaistas, kai sunku, padeda

Elena Baublienė-Bakanauskaitė gimė sausio 6 d. Varėnos rajono Margionių kaime, Ievos ir Kazimiero Bakanauskų šeimoje. Čia pradinėje mokykloje baigė keturias klases. Vėliau mokėsi Vilniuje, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, mokslų nebaigė. 1946 m. dainininkė ištekėjo už perlojiškio Vincento Baublio, gyvenusio Grybaulios kaime (Varėnos r.). Abu apsigyveno Margionyse.  Su vyru darnoje ir santarvėje pragyveno per 60 metų, užaugino keturis vaikus. 1966 m. su šeima atvyko gyventi į Druskininkus. Dirbo sanatorijose “Vilnius”, „Nemunas“. Pastarojoje 1979 m. susikūrus etnografiniam ansambliui, aktyviai įsitraukė į jo veiklą. Nuo 1994 m. – Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblio „Stadalėlė“ narė. Dvidešimt metų dainininkė buvo viena iš pagrindinių ansamblio vedančiųjų ir dainų pateikėjų.

Daina buvo nuolatinė Elenos gyvenimo palydovė. Ausdama, verpdama ar kitus darbus dirbdama ji visada niūniuodavo kokią nors dainą. “Daina kaip vaistas, kai sunku, visada padeda,” – sakydavo dainininkė. Jautri ir geraširdė  Elena visiems rasdavo švelnų paguodos ar pagyrimo žodį, kurį dažnai išreikšdavo dainos posmu. Vyrui neretai uždainuodavo “Vai nėra nėra tokio dvaralio“, mylimai seseriai – „Pavasario dzienelį“, o štai žentus pamokydavo užtraukdama „Žantuli mano“.

Meilės dainai kelias į širdį – iš šeimos

Turėdama gerą atmintį, dainas, išgirstas vakaronėse, talkose, vestuvėse, išmokdavo labai greitai. Tačiau daugiausia dainų Elena išgirdo ir išmoko iš mamos. Turėdama gražų, stiprų  balsą, ji visada pirmoji uždainuodavo giminės ar šeimos susiėjimuose. Ypač darniai dainą pavykdavo traukti su jaunėle seserimi Julija ar dukterimi Elena. Auklėdama vaikus negriežtu žodžiu, bet pamokymais, įskiepijo jiems ir meilę dzūkiškai dainai.

Jautri ir visuomet pagalbos ranką ištiesianti E. Baublienė iš kitų išsiskyrė savo pasaulėjauta, todėl jos atliekamose dainose juntamas dzūkiškas lyrizmas, melodijos ir žodžių vientisumas, ritmo laisvumas. Dainuoja Elena skambiai, charakteringai, stilingai, išvingiuoja melodiją įmantriai su puikia dzūkiška artikuliacija.

Gausus E. Baublienės tautosakos kraitis, atsineštas iš gimtojo Margionių kaimo – per 200 įvairių žanrų dainų ir pasakojimų, šiandien jau yra didžiulis tradicinės kultūros turtas. Neįkainojamos senosios vienbalsės ir dvibalsės dainos, pasižyminčios nepaprastu melodikos grožiu, išraiškingumu, ritmo laisvumu, žanrų įvairumu.

P.S. Dabarties realijos koreguoja planus

Užtikrinant nematerialaus kultūros paveldo tradicijų sklaidą ir tęstinumą, buvo numatyta kompaktinę plokštelę pristatyti visuomenei Druskininkuose ir gimtajame E. Baublienės Margionių kaime. Dainininkės pateiktas dainas planavo atlikti Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblis “Stadałėłė”, pristatyti etnomuzikologė, humanitarinių mokslų dr. Loreta Sungailienė, Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso “Tramtatulis” laureatė Morta Elžbieta Bieliukaitė. Deja, pandemijos realybė planus pakoregavo, tačiau nepakeitė, tik atidėjo ateičiai.

Čiurlionio 145-ojo gimtadienio dieną kviečiame dar kartą susitikti su Kūrėju, išgyventi  visatos begalybės keliamą įspūdį, pajusti gamtos gyvastį.

Žiūrovai galės naktinėti kartu su didžiuoju menininku, stebėti šviesos instaliacijų pagalba surengtą fotografijų parodą „Čiurlionio nuotraukos – Čiurlionis nuotraukose“.

Čiurlionis fotografija susidomėjo 1905 m. svečiuodamasis Kaukaze, Anapoje, savo mecenatų Wolmanų kvietimu. Šios kelionės po Kaukazą ir Krymą metu Čiurlionio sukurtos įvairaus formato nuotraukos vėliau paties menininko buvo suklijuotos į nedidelį albumėlį, ant kurio drobinio viršelio autorius paliko įrašą „Anapa. 1905.“. Dailininkas užfiksavo Juodosios jūros pakrantės vaizdus, burines valtis, vietinius gyventojus, jų buitį, kapines ir kitus objektus. Albumėlyje sudėtos ne tik kelionės vaizdų nuotraukos, bet ir bendrakeleivių įamžintas Kaukaze viešėjęs pats Čiurlionis. Nuotraukos leidžia žiūrovui paties dailininko akimis pamatyti tuos vaizdus ir aplinką, kuri jį įkvėpė kūrybai, atsiskleidžiančiai dviejų jūrų peizažų – Baltijos ir Juodosios – įspūdžių palyginimais bei interpretavimais.

Naktinėjimų svečias – kompozitorius Giedrius Kuprevičius „niekas nežino, kokia drama siautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sieloje, kokie vaizdiniai ir skambesiai jaudino jo vaizduotę. Žinome tik viena – mums paliktuose paveiksluose ir muzikos kūriniuose, laiškuose ir fotografijose užfiksuotos neįtikėtinai šviesios ir viltingos vizijos. Čiurlionio kūryba man niekada nebuvo tamsi ar beviltiška. Taip, joje daug tragizmo, perspėjimų, iš pirmo žvilgsnio niūrių prognozių, tačiau didžioji kūrybos dalis šaukte šaukia šviesos, gėrio ir meilės demonus.“

„Nežinau, kur dingsta laikas, viskas kažin kur dingsta, o aš sau keliauju tolimais horizontais savo išsvajoto pasaulio, kuris gal kiek ir dyvinas, bet gera man jame,“ – rašė Čiurlionis . Ir paliko mums to  žvilgsnio į dyviną pasaulį ir fantazijų fragmentus – 13 paveikslų ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Tie paveikslai tarsi pasaulio visumos fragmentai, pamatyti žmogiškąja akimi. Jokio pakylėto tono ar žvilgsnio iš „aukštybių“, nė vienoje drobėje nėra užuominos į tokį būvį, kurio negalėtum pamatyti mus supančiame pasaulyje. Visas ciklas pulsuoja ne dieviško pasaulio sutvėrimo ritmu, o vaikiško žvilgsnio rambėjimo vyksmu, įgyjant vis aiškesnius kontūrus. Ciklas siunčia žinią, kad žmogiškųjų mitų pasaulis štai šiam į jį baugiomis akimis žvelgiančiajam „padeda sutverti“ „jo pasaulį“.

„Rex“, priskiriamas vėlyviesiems Čiurlionio kūriniams, – didžiausias jo darbas, kuriame pavaizduotas visas mūsų pasaulis. Viršuje matyti karūnos, sostai, kosmosas yra tarsi sudvasinamas per žmogiškas formas.

Rugsėjo 22 d.  19.00–21.00 val.
M. K. Čiurlionio namai- muziejus (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai).
Meno vaizdinių karuselė suksis nepertraukiamai, tad į ją bus galima įsėsti bet kada nuo 19 iki 21 valandos.
Renginys nemokamas.

Renginio žiūrovai turi dėvėti kaukes ir laikytis kitų prevencinių COVID-19 rekomendacijų.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė.

Atsidėkodamas už kūrėjo dovanas, Čiurlionio miestas šįmet suskambės aukščiausiomis natomis – menininko gerbėjų laukia visas ciklas jo 145-osioms gimimo metinėms skirtų ypatingų renginių, atskleisiančių vis naujas genijaus daugialypės kūrybos puses. Vienas ryškiausių ir įspūdingiausių, išskiriantis savo turiniu, režisūriniais sprendimais ir atlikimu, – 2-jų dalių muzikos ir etiudų spektaklis „Vasaros naktis miške“ pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (toliau – Čiurlionis) simfoninę poemą „Miške“, žiūrovus pakvies jau rugpjūčio 21-ąją.

Muzikinės impresijos Druskininkų miške

„Kaskart, vaikščiodama po Dineikos parką, svajojau surengti koncertą parko scenoje. Šita vieta, kaip ir visas parkas, dvelkia tokia ramybe, grožiu ir paslaptimi. Be galo nudžiugau, jog mano idėją ir pasiūlymą priėmė Druskininkų kultūros centro darbuotojai. Kartu pradėjom fantazuoti ir taip atsirado neeilinis, ypatingas, fantastiškas, magiškas koncertas-spektaklis „Vasaros naktis miške“, – sako garsi pianistė, druskininkietė Guoda Gedvilaitė.

Naktinės klajonės po didįjį Druskininkų mišką, kosmoso begalybė, linguojančių pušų šnaresiai ir kitos neįtikėtinai subtilios gamtos apraiškų pajautos savitai transformavosi Čiurlionio kūryboje, lengvais potėpiais išsiliedamos drobėse, įsiliedamos į jo muziką ir įamžindamos tą akimirką kilusį įspūdį, gamtos gyvastį.

„Simboliška, kad Čiurlionio muzika skambės miške, lydima vėjyje linguojančių pušų ritmo, mėnesienos šešėlių kalbos, šviečiant Zodiako žvaigždynams – aplinkoje, kurią taip mylėjo menininkas,“ – renginio detalėmis dalinasi renginio režisierė, Druskininkų kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė. Anot jos, iš pirmo žvilgsnio tradiciniai kūriniai persipins su šiuolaikinėmis technologijomis, netradicinės erdvės pasirinkimu bei išskirtiniu apipavidalinimu: atskiras koncerto dalis sujungs vaidybiniai etiudai, atspindintys Čiurlionio vaikystę, Jurgitos Minderytės smėlio piešinių improvizacijos, šiuolaikinio šokio choreografinės kompozicijos, o šviesos ir vaizdo režisierių kūryba sustiprins įspūdį, panardindama į neaprėpiamo menininko vaizduotės pasaulio pajautas.

Gausi ir nepaprastai graži Planučių-Bukovskių šeima – Stasys, Maria, Raigardas, Lada, Vera ir Mark – nukels į Čiurlionio vaikystės akimirkas. Čiurlioniui šeimos namai buvo labai svarbūs, siejosi su artimiausiais žmonėmis ir gražiausiais atsiminimais: vaikystėje čia gyvenant jį tėvas pradėjo mokyti muzikos, vėliau, jau studijuodamas, grįždavo vasaroti, minėti didžiąsias metų šventes. Namiškiai – geriausia pasauly motutė, rūpestinga, visada skubanti, darbais apsikrovusi ir vis su tokia giedra šypsena ir mylinčiu žvilgsniu, aistringas pasakotojas su nenurimstančia muziko prigimtimi tėvas, broliai ir sesės – prie vartelių laukiantys sugrįžtant, nepasidalinantys, kuriam pirmam išsipasakoti, klausantys, tikintys, kartu grojantys ir dainuojantys – grąžindavo jam ramybę, pilnatvę ir kūrybinį džiaugsmą.

Simfoninė poema – fortepijonu

Dvi simfoninės poemos – M. K. Čiurlionio “Miške“ ir Ottorino Respighi „Romos pušys“ bus atliekamos neįprastai – fortepijonu keturiomis rankomis. Jas atliks du talentingi, ryškiomis muzikinėmis idėjomis ir neįprastais, efektingais muzikiniais eksperimentais bei unikaliu jų atlikimu garsėjantys Lietuvos pianistai – pianistė Guoda Gedvilaitė-Göhle ir akademinės bei džiazo muzikos virtuozas Motiejus Bazaras kartu su broliais Mykolu ir Benediktu.

Išradingi menininkai publikai ruošia įdomią staigmeną – visą koncertą atliks neįprasta akustinių bei elektroninių instrumentų sudėtimi, o 2-oje dalyje skambėsiančio sudėtingos klasikinės muzikos bei nuotaikingo Antonio Vivaldi ciklo smuikui bei kameriniam orkestrui “Metų laikai” džiazo aranžuotės, atliekamos G. Gedvilaitės ir Bazarų Trio suskambės ypatingai ir nepamirštamai.

Guodos Gedvilaitės muzikiniai ieškojimai

Guoda Gedvilaitė-Göhle – daugelio tarptautinių konkursų, tarp jų ir M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų, laureatė, koncertavusi žymiausiuose tarptautiniuose renginiuose Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, kartu su smuikininku V. Čepinskiu debiutavusi “Weill Recital Hall at Carnegie Hall” Niujorke. Atlikėjos programos visuomet originalios ir naujos, o interpretacijos pilnos fantazijos ir laisvės. Pianistė mielai eksperimentuoja ir meta iššūkį nusistovėjusioms klasikinės muzikos taisyklėms. Jos scenos partneriai ne tik žymūs klasikos muzikai, bet taip pat ir aktoriai, baleto artistai bei džiazo muzikantai.

Guoda, esate druskininkietė, pirmuosius muzikos žingsnius žengėte Druskininkų muzikos mokykloje, vėliau studijavote M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, 1995 m. tapote tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso nugalėtoja. Kada ir kaip įvyko pirmoji pažintis su šiuo genialiu kompozitoriumi?

Man labai pasisekė, kad gimiau Druskininkuose, nes tai Čiurlionio miestas, kurio gatvelėmis vaikščiojo, su miškais ir ežerais bendravo, muziką kūrė ir tapė genialusis kompozitorius. Čia tvyro Čiurlionio dvasia. Lygiai po šimto metų gimiau aš, ir tai turbūt kažkaip magiškai persidavė mano meilei muzikai. O pirmuosius žingsnius žengiau kartu su savo abiem tėveliais, kai „organizuodavau” koncertinį ir kultūrinį gyvenimą Druskininkuose, po kiekvieno profesionalų koncertų lipdavau į sceną “pademonstruoti“ savo gebėjimų. Muzikos mokslus Druskininkų muzikos mokykloje pradėjau nuo pirmos klasės su mokytoja O. Skairiene.

 Ar į Jūsų repertuarą dažnai įtraukiami M. K. Čiurlionio kūriniai?

Savo repertuare turiu gerą dešimtį Čiurlionio preliudų, Fugą b-moll ir simfoninę poemą „Miške“ keturioms rankoms, viską labai mielai skambinu ir namie, ir koncertuose.

 Kaip Čiurlionio muziką priima klasikos mėgėjai užsienyje? Ar užsienio muzikantai noriai į savo programas įsitraukia Čiurlionio kūrinius?

Manau, kad Čiurlionio melancholiškų spalvų muzika yra geriausiai suprantama mums, lietuviams. Mes ją geriausiai pajaučiame, nes žinome, koks buvo Čiurlionis, interpretuodami galime giliai prasiskverbti į kompozitoriaus vidinį pasaulį. Čiurlionio vardą, jo muziką ir dailę pasaulyje garsiname būtent mes – lietuvių atlikėjai. Be abejo, yra ir užsienio atlikėjų, kurie nuostabiai jaučia ir atlieka Čiurlionio kūrinius, pavyzdžiui, Rusijos įžymybė, Gnesinų muzikos akademijos profesorė Vera Nosina.

 Garsėjate kaip klasikinių muzikos standartų „laužytoja“, ieškote naujų pateikimo formų, eksperimentuojate su kitų muzikinių žanrų atlikėjais. Rugpjūtį irgi metate iššūkį: Čiurlionio simfoninę poemą atliksite fortepijonu, keturiomis rankomis kartu su džiazo muzikos virtuozu Motiejumi Bazaru, irgi garsėjančiu nestandartinėmis improvizacijomis. Kodėl pasukote tokiu keliu?

Ne, klasikinės muzikos standartų „nelaužau“ ir „nesprogdinu“, dažniausiai groju visiems gerai žinomus klasikinius fortepijoninius rečitalius, tačiau tenka pripažinti, kad man dažnai norisi kažko naujo, todėl ieškau naujų muzikos išraiškos formų, eksperimentuoju, rizikuoju, atrandu ir dalinuosi. Taip atsirado mano Claros Schumann Salonai, kuriame susitinka 19 a. kompozitoriai – atlikėjai. Didelį džiaugsmą ir įkvėpimą jaučiau dirbdama su vaikais, studentais, taip pat su aktoriais, šokėjais bei klasikinės bei džiazo muzikos kolegomis. Taip gimė mano režisuoti koncertai-spektakliai apie Čiurlionio šeimą, Pelenę Niujorke arba – „Meilės daina“ apie Claros ir Roberto Schumannų muzikinį gyvenimą.

Koks naujausias Jūsų projektas ir kuo jis ypatingas, kitoks?

Naujausias, šiomis dienomis ruošiamas ir repetuojamas projektas – „Miškas miške“.

Mane labai žavi simfoninė muzika. Džiaugiuosi pasirinkusi fortepijoną, nes juo galiu paskambinti bet kokią simfoniją, parašytą orkestrui, tik kartais dviejų rankų neužtenka, reikia keturių ar dar daugiau. Todėl, norėdama su publika pasidalinti dviem įspūdingais simfoniniais kūriniais, šį koncertą skambinsiu ne viena, o kartu su puikiaisiais multiinstrumentalistais iš Kauno – broliais Bazarais. Motiejus – genialus klasikos ir džiazo atlikėjas-pianistas, kiti du broliai, baigę fortepijono specialybę, puikiai valdo bosinę gitarą ir perkusinius instrumentus. Taigi, ieškodami orkestrinių spalvų ir siekdami galingo orkestro pompastikos, šiam projektui pasitelksime ne tik akustinį fortepijoną, bet ir elektronikos garsus. Na, o mūsų muzikines fantazijas pagyvins vaikai – lyg miško elfai, kaukai, vaiduokliai ir mūzos, kartu su muzika pasileidę skraidyti po Čiurlionio mišką…

Ko dar gali tikėtis žiūrovai minėtame renginyje Druskininkuose? Kodėl šito vakaro jokiais būdais negalima praleisti?

Klausytis nuostabios klasikinės muzikos  miške, kur paukščių čiulbėjimas natūraliai susilieja su gyva muzika, turėtų būti magiška ir paslaptinga, todėl tiek Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, tiek Ottorino Respighi “Romos pušys”, pasakojanti apie įspūdingo aukščio itališkas pušis, pramintas skėčiu, puošiančias gražiausias Romos gatves ir tapusias miesto simboliu, skambės miško scenoje, pritariant tikriems paukščiams ir pušų ošimui.

O antroje koncerto dalyje džiazuosime italų kompozitoriaus Antonio Vivaldi žinomiausio kūrinio “Metų laikai” temomis kartu su ekscentriškaisiais broliais Bazarais.

Kviečiame ir labai laukiame Jums skirtame pasimatyme miške!

Druskininkai visuomet buvo ir liko svarbiausiais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – kompozitoriaus, dailininko, rašytojo ir fotografo kūrėjo namais. Šis miestas – tarsi konstanta, prie kurios jis nuolat grįždavo pasisemti kūrybinės energijos, pabūti savo šeimoje. Neatsitiktinai čia rengiami ir įgyvendinami įvairūs kūrybiniai projektai, atskleidžiantys vis naujas genijaus daugialypės kūrybos įžvalgas.

Mažai žinomos M. K. Čiurlionio kūrybos pusės

Šįmet, minint M. K. Čiurlionio 145-ąsias gimimo metines, Druskininkų kultūros centras (DKC) įgyvendins projektą „Kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems“.

Projektas orientuotas atskleisti mažiau žinomas kūrėjo puses: jis bus pristatomas kaip rašytojas, nes literatūrinis palikimas – laiškai, straipsniai, pasakos ir kt.  tyrinėti rimčiau pradėti tik dabar. Nedaug kas pažįsta Čiurlionį ir kaip fotomenininką.

Projektas bus įgyvendinamas rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, planuojamas visas ciklas renginių. Bus išlaikoma tradicinių žanrų stilistika, kuri konverguos su šiuolaikinėmis technologijomis, netradicinių erdvių pasirinkimu bei įprastų apipavidalinimu naujai.

Miestas pilnas Čiurlionio

Į Druskininkus gyventi M. K. Čiurlionio šeima persikėlė, kai M. K. Čiurlionio tėvas buvo pakviestas vargonauti Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje, jį kartais pavaduodavo ir M. K. Čiurlionis.

Likus mėnesiui iki M. K .Čiurlionio 145-ojo gimtadienio, bažnyčioje įrengto  elektroninio karilijono garsais bus  pradedama skelbti artėjanti sukaktis. Kiekvieną dieną tuo pačiu metu iš bažnyčios varpinės skambės viena iš kompozitoriaus harmonizuotų liaudies dainų, suprogramuota varpų muzikai. Rugsėjo 22-ąją, gimtadienio dieną, vieną ir tą pačią valandą įvairiose miesto suskambės simfoninės poemos „Miške“ fragmentas.

Čiurlionio naktys

M. K. Čiurlionio susidomėjimas naujų laikų kosmogoninėmis teorijomis ir senovės mitais labai praturtino  jo kūrybą ir tai atsispindėjo jo 12-os paveikslų cikle „Zodiakas“.  Projekto metu uždaroje Druskininkų kultūros centro scenoje bus įrengtas improvizuotas „Meno planetariumas“, kuriame bus galima stebėti, kaip danguje atrodo tikrieji Zodiako žvaigždynai ir kaip juos matė didysis kūrėjas.

Prie paminklo Čiurlioniui (skulptorius V. Vildžiūnas) vyks naktiniai M. K. Čiurlionio literatūrinio palikimo skaitymai. Paminklas bus specialiai apšviestas šviesos dailininkų ir taps monumentalia renginio scenografija. Profesionalių aktorių skaitymai bus lydimi chorinės muzikos ir fortepijoninių kompozitoriaus kūrinių.

Naktinėjimai su Čiurlioniu

M. K. Čiurlionis mėgdavo vaikščioti naktimis, dažnai tai darydavo vienas. Jis klausydavo gamtos garsų, stebėdavo žvaigždėtą  dangų, mėgaudavosi stichijomis. Žiūrovai galės naktinėti kartu su kūrėju, stebėti šviesos instaliacijų pagalba surengtą fotografijų parodą „Čiurlionio nuotraukos – Čiurlionis nuotraukose“.  Ekrane bus rodoma kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir kompiuterinės animacijos dailininko Egidijaus Vaškevičiaus audiovizualinė oratorija pagal M. K. Čiurlionio paveikslų ciklą „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Rex“.

Peržengęs savo laiko ir šalies ribas

M. K. Čiurlionis buvo išskirtinė ir įvairiapusė asmenybė ne tik Lietuvos, bet ir Europos mene, jo kūryba buvo praaugusi jį supusią aplinką. Kūrybinis palikimas ir šiandien tebėra aktualus, modernus ir originalus. Jo darbuose išreikštos idėjos ir temos tebežavi žmones iki šiol. Gyvenimą paskyręs menui, savo darbuose gvildeno žmogaus egzistencijos problemas. Ir visada pabrėžė, kad norėtų dirbti ir kurti visos šalies gerovei. Unikalus tuo, kad savo dailės darbus vadindavo muzikiniais pavadinimais. Jis laikomas kertiniu akmeniu profesionalios lietuviškos muzikos istorijoje. Dėl savo idėjų ir atradimų polifonijoje gretinamas su F. Šopenu, J. Štrausu ir A. Skriabinu.

Kiekvienas gilesnis žvilgsnis į jo kūrybą stebina naujais atradimais bei įžvalgomis.  Tie, kas domisi Čiurlionio kūryba,  žino, kad jo domėjimosi laukas neapsiribojo tik daile ir muzika. Jis išmanė religiją, istoriją, filosofiją, astronomiją, domėjosi mokslu.

M. K. Čiurlionis paliko apie 300 paveikslų, 700 eskizų, piešinių ir grafinių darbų, per 400 muzikinių kūrinių: simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, kūrinių fortepijonui, chorui ir vargonams, kt.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė.